Kam atostogos, o kam atostogos su mokslais.

Šią vasarą nuotoliniu būdu mokausi universitetinį kursą “Hario Poterio pasauliai”. Kursas Švedijoj gana gerai žinomas, nes sukėlė baisingą pasipiktinimą. Sakyta ir rašyta, kad toks kursas nėra rimtas, kad mokomasi nesąmonių, kad tokie mokslai neprisideda prie BNP ir inovacijų. Na, žodžiu, sena gera panieka humanitariniams mokslams ir jau visiškai atsibodęs požiūris, kad vien tai kas tiesiogiai generuoja piniginę naudą yra svarbu. Apskritai, tai jau vien požiūris, kad lavinimasis turi generuoti monetarinę naudą yra pasibaisėtinas.
Panašus požiūris egzistuoją ir apie skaitymą. Labai dažnai į skaitymą žiūrima kaip į instrumentą vienam ar kitam tikslui pasiekti, pvz išmokti raiškios kalbos arba kad “galėtume tobulinti savo supratimą apie žmogaus vidinį pasaulį” (neišgalvota citata), “bendram išsilavinimui”, kitų kultūrų pažinimui ir pan. Tokiu būdu dažnai kalbama apie skaitymo naudą. O gal geriau kalbėti apie skaitymą tiesiog sau? Skaitymą, nes norisi skaityti? Gal tiesiog skaitymą, ne jokios naudos, be jokių tikslų ir programų? Nesakau, kad skaitymas yra benaudis, bet gal tą naudą reikėtų traktuoti kaip teigiamą skaitymo pasėkmę, o ne skaitymo tikslą?

Bet grįžtam prie Hario Poterio kurso. Ne, nesimokau burtažodžių. Kursas orietuotas į tuos, kurie mokosi pedagogikos, bibliotekininkystės ir literatūrologijos, tai daug dėmėsio skiriama gender studies, klasės ir rasės perspektyvoms. Pirmajame egzamine teko atsakyti į klausimą, ar Hermiona yra mergaitės stereotipas ar feministinis pavyzdys, o ateinančiame egzamine reikės analizuoti vieną veikėją, aplinką ir pan remiantis Marijos Nikolajevos (viena iš vaikų literatūros guru) tekstais.
Knygos apie Harį Poterį yra išanalizuotos skersai ir išilgai, tai yra tikrai labai įdomių mokslinių tekstų, prieš porą dienų skaičiau vieną, kuris analizavo maisto reikšmę Hario Poterio knygose.

Va tokia būna mano reakcija, kai žmonės supranta, kad žiūrėti į išsilavinimą iš naudingumo perspektyvos yra nesusipratimas, ir mokosi, nes jiems įdomu /svarbu, o ne vien dėl diplomo

koks nuostabus šiandien pavasaris

Dėkoju Agnei už nuotraukas.

The WordPress.com stats helper monkeys prepared a 2014 annual report for this blog.

Here’s an excerpt:

The concert hall at the Sydney Opera House holds 2,700 people. This blog was viewed about 50,000 times in 2014. If it were a concert at Sydney Opera House, it would take about 19 sold-out performances for that many people to see it.

Click here to see the complete report.

Šiandien visiems labai rekomenduoju paskaityti Kęstučio Urbos straipsnį “Autoritarinė literatūros programa, arba Kaip nužudyti skaitytoją”

Kelios labiausiai patikusios vietos:

“Nesunku suprasti, kad programos rengėjai, užsimoję per literatūros pamokas pateikti Lietuvos pasakojimą, apsiribojo lietuvių autoriais. Visų ketverių metų (5–8 klasių) programos privalomoje dalyje yra tik septyni užsienio rašytojų kūriniai. Ar tokiu būdu tikrai ugdomas tautiškumas, ar labiau… provincialumas? ”

“Naujoji literatūros programa yra unifikuota, autoritariška, smulkmeniškai reglamentuojanti. Galima pamanyti, kad jeigu vienos mokyklos penktokams leistume analizuoti J. Biliūno „Joniuką”, o kitos – „Brisiaus galą”, sugriūtų Lietuvos valstybė.”

” Programa visiškai susiaurina literatūros paskirtį, apsiriboja „Lietuvos pasakojimo” perteikimu, kaip ne sykį joje kartojama, ir ignoruoja mokinio psichologijos ypatumus, suvokimo galimybes. Programos svorio centras – tautosaka, senoji raštija, taip pat dokumentiniai rašiniai. Atidžiau patyrinėjau pirmojo koncentro (5–6 klasė) turinį. Iš aštuonių temų (lengva suprasti, kad tai sutaptų su vadovėlio skyriais) net keturios beveik ištisai grindžiamos tautosaka ir mitologija (smulkioji tautosaka, liaudies pasakos, sakmės, legendos). Ir nė nemanykite, kad tautosakos nebėra kituose koncent­ruose… Pasaulio sukūrimas Biblijoje, K. Donelaičio „Metų” „savitumas ir grožis”, M. Daukšos „Postilės” prakalba… Rekomenduojama pavartyti K. Sirvydo „Trijų kalbų žodyną”… Tai tik keletas fragmentėlių, už kurių kliuvo akys penktokų–šeštokų programoje. Suskaičiavau (neabejoju, jog su tam tikromis paklaidomis), kad privalomoje šio koncentro programos dalyje yra 67 kūriniai. Tarp jų, kad ir labai stengdamasis, aptikau tik 8 kūrinius, kurie yra specialiai tam amžiui rašyti, kitaip tariant, priklausytų vaikų ir paauglių literatūros diskursui. Žinant, jog kaip tik dešimtmečiams–dvylikamečiams sukurti didžiausi literatūros lobynai tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje, darosi daugiau negu apmaudu”

“Jeigu 9–10 klasių literatūros programą paduotume eiliniam piliečiui, šiek tiek besiorientuojančiam humanitarinėje kultūroje, jis turbūt spėtų, jog programa skirta filologijos studentams. Solidus antikinės literatūros kursas (6 mitai, trys kalbos, „Iliada”, „Antigonė”), septynios ištraukos iš Biblijos, trys skyriai viduramžių literatūrai. Tai vis dešimtokų daliai. Devintokų programos bendroji tema „Mitologija ir tautosaka – tautos kultūros ištakos”. Nenustebkime, kad penki iš aštuonių programos skyrių skirti folklorui ir senajai literatūrai. Literatūros programos kūrėjai itin dėmesingi neliteratūriniams žanrams: Gedimino, Vytauto ir kitokie laiškai, ištraukos iš Malalos ir Bychovco kronikų, pokalbiai su Norbertu Vėliumi, Marija Gimbutiene… Ypač stebina kalbos: „Periklio kalba laidojant korintiečius”, „Sokrato kalba teisme”, S. Gedos „Kalba Persitvarkymo Sąjūdžio mitinge”, V. Landsbergio „Kalba Jungtinėse Tautose”, N. Sadūnaitės „Kalba teisme”… Literatūrinio lavinimo pamokose!”

“Sutinku, negalima atriboti vaiko ir paauglio nuo tautosakos. Taip pat nerasčiau savo aplinkoje žmogaus, kuris neigtų, kad mokykloje būtina ugdyti patriotizmą, tautiškumą. Literatūra gali prie tų dalykų prisidėti. Bet negalima literatūros dėstymo susiaurinti iki vienos funkcijos. Ne tik literatūros pamokos turi ugdyti patriotizmą. (Kiek žinau, 9–10 klasėse dėstomas pilietinio ugdymo kursas?..) Pagaliau, visiškai prarastas saiko jausmas užprogramuoja atvirkštinį rezultatą. Pabandykite vaikui kasdien kartoti „Mylėk Lietuvą, mylėk Lietuvą”, ir jis netrukus pradės tos Lietuvos nekęsti. Juk tam ir egzistuoja pedagogika kaip mokslas ir kaip menas, kad gebėtume subtiliai ir adekvačiai veikti augantį žmogų.”

Aš galėčiau šitą K.Urbos straipsnį cituoti ir cituoti.

Ko siekia šitokia programa? Literatūra mokykloja dažnai naudojama kaip priemonė pilietiškumui, patriotiškumui ugdyti. Ji dažnai traktuojama tarsi įrankis vienam ar kitam tikslui pasiekti. Toks instrumentinis požiūris į literatūrą indikuoja prastą suvokimą apie skaitymo ir literatūros jėgą ir naivumą, kai manoma, jog absoliučiai viską reikia sudėti į mokyklinę programą.

K.Urba puikiai rašo apie literatūros programos tikslą mokykloje “Visada maniau ir manysiu, kad svarbiausias mokyklos uždavinys – suformuoti, išsaugoti, įtvirtinti pozityvų augančio žmogaus santykį su literatūra, su knyga, išugdyti sąmoningą skaitytoją, profesionalų literatūros suvokėją ir mylėtoją, bet jokiu būdu ne mokslininką ar kritiką. Na, dar –­ parodyti literatūros pasaulio įvairovę, išmokyti susirasti knygą sau. Taigi profesionaliam skaitytojui tikrai būtina suvokti kai kurias literatūrologines kategorijas, terminus – bet tik tam, kad geriau suvoktų žmogiškąjį literatūros turinį ir estetinę jos veikmę. Būtina ir tam tikra literatūros procesų samprata. Bet ar būtinos nuoseklios literatūros istorijos žinios, tikrai abejočiau. Man ne kartą yra pasirodę, jog literatūros pedagogikos strategus persekioja baimė, kad žmogaus raida baigiasi su mokyklos baigimu. Iš jos –­ pastangos sugrūsti į programą kone viską, kas sukurta per kelis šimtmečius. (Ką ten –­­ per tūkstantmečius!) Tik išsinešdamas iš mokyklos pozityvų santykį su literatūra, žmogus ir toliau dalyvaus humanitarinėje kultūroje. Arba paprasčiausiai – skaitys knygas.”

K.Ž.G

Daugiau nuotraukų galima pamatyti čia

skaityti… Tikrai. Tikrai!

Pastebėjau, kad šiais metais gan daug knygų keliauja į šoną. Jaučiuosi siaubingai prieš jas (ne visas) nusikaltusi, bet nieko negaliu su savim padaryti, tiesiog kažkaip, jei knyga ‘nesiskaito’, tai reiškia, kad prasideda toks jos vengimo procesas – tada skaitau labai mažai (nes vengiu knygos), pradadu sukti ratus aplink lentynas ir… rankose jau kita knyga. Tikriausiai, jei sudėčiau pradėtas ir nebaigtas, gautųsi pora knygų…

Čia sąrašiukas:

H.Mantel “Wolf Hall” – visaip bandžiau ir audio, ir popierinę, ta knyga be konteksto yra nepaskaitoma. Čia, aišku, mano problema, kad aš to konteksto nežinau.

N.Gaiman “The Ocean at the End of the Lane” – rašiau šiai knygai skirtame poste, kodėl negalėjau pabaigti skaityti…

A.Brennert “Moloka’i” – knygos veiksmas vyksta Havajuose, tais laikais, kai raupai dar buvo nepagydoma liga. Kažkaip buvo gana nuobodu klausyti, kai palyginti neseniai skaičiau Hislop “Salą” ta pačia tema.

G.Rubin “The Happiness Project” – jei mėgstat nukeliauti į knygynų oro uostus, tai tikrai matėte šitą knygą. Kažkaip paskutinius keletą metų ji vis padedama ten, kur lenda į akis. Net negalvojau, kad čia negrožinė knyga, o iš serijos “kaip aš viską turėjau, bet kažkodėl vis tiek nebuvau laiminga, ką man daryti”? Mečiau skaityti toj vietoj, kur rašė, kad reikia susitvarkyti spintą. Kas mane pažįsta, pritars, kad aš visai laimingai gyvenu su netvarkingom spintom.

M.Clark “Two Little Girls in Blue” – apie šitą meksikietiško serialo tipo detektyvą irgi rašiau poste. Nuobodybė.

James Meek “Meilės aktas”. Net nežinau, kas man negerai su šita knyga.

Toni Morrison “Mylima”. Antras bandymas su Morrison po nevykusio “Sulos” vertimo. Kaip sunkiai ‘skaitosi’ man šita išgirtoji knyga. Man tiesiog knygos filmas nesimato galvoj, nors tu ką. Bet galvoju kol kas dar lengvia nepasiduoti. Kaip nors tikiuosi šitą iškankinti.

Stephen Kelman “Pigeon English”. Irgi su “filmu” negerai. Bet irgi žadu nenusileisti.

O tau ar teko pastaruoju metu ką nors mest į šalį?