Ilga metinė ataskaita

Naujausioji mano ataskaita bus ne kiekybinė, nes, jei atvirai, tai nežinau skaitytų knygų kiekio 2015aisiais. Ne viską užsirašinėjau, planavau užrašyti vėliau, skaičiau po du ar tris kartus tą patį kūrinį. Tai geriau tada rašysiu iš kokybinės pusės.

Geriausia metų knyga

Jau maniau ir praeis metai be TOS knygos. Kiek skaičiau, niekas nesuteikė man tokio jausmo, kad rašyčiau KŽL: „Būtinai skaityk šitą. Būtinai“. Galvojau, kad bus metai, kai būsiu skaičiusi „Hamletą“ tris kartus, Harį Poterį – septynis, o “Angeliną Baleriną” – 50. Bet rugpjūčio mėnesį man į rankas pateko Lidia Yuknavitch straipsnis, kurį aš rekomendavau tinklaraštyje, o po to kai jį perskaičiau, jis man iš galvos niekaip neišėjo. Pradėjau aš googlinti Lidia Yuknavitch ir atradau, kad jos biografinė knyga „Chronology of Water“ gauna puikius atsiliepimus ir nusipirkau.

Oh dear! Na ir knyga! Sunku papasakoti, kaip Yuknavitch. Pirmas į galvą ateinantis žodis yra „raw“.

Aš dažnai atsižegnoju nuo visokių biografijų, kuriose vien baisumai ir prievarta. Negaliu pakęsti tų, kurias skaitomos dėl cekavos Zosės sindromo, kur dėliojamos baisios detalės, vien tam kad sukelti skaitytojo pasibaisėjimą. Yuknavitch knyga visai kitokia. Jos literatūrinė kalba yra tokia stipri, tokia užtaisyta, tarsi įelektrinta. Kalba kartais slepia dalykus, o Yuknavitch kalba atvirkščiai – atskleidžia. Nėra detalių baisių prievartos aprašymų, bet jos nesentimentali kalba atsiranda, matyt, būtent iš tų tamsių, pilnų juodų šešėlių vietų. Nuolat besikartojanti vandens metafora prasmingai suriša Lidia Yuknavitch gyvenimo įvykius. Beje, knygos viršelio sprendimas yra labai gražus.
(KŽL, tau jau nupirkau egzempliorių)

Visai netikėtai praėjusieji metai tapo metais, kai aš skaičiau labai daug poezijos. Poezijoj suradau paguodos, kai kartais atrodė, jog pasauly neliko jokios humanistinės logikos. Kai mano pažįstami žmonės piktinosi, kad pabėgėliai jiems gadino atostogas Graikijoje, kai kasdien laikraščiai publikavo vaikų su pripučiamomis plaukimo pagalvėlėmis nuotraukas, kai suaugę žmonės, kuriuos aš kartu su kitais savanoriais mokiau švedų kalbos, verkdavo iš nerimo dėl savo artimųjų, eilėraščiai davė žodžius, kurių pati nesugebėjau rasti. Taip mano lentynoje atsirado knygelė su Warsan Shire eilėraščiais. Keletą jų labai gerai išvertė Marius Burokas.

„vėliau, naktį
laikiau ant kelių atlasą,
vedžiojau pirštu po pasaulį
ir šnabždėjau
kur skauda?

jis atsakė
visur
visur
visur“

KAI PASKUTINĮKART MATĖM TAVO TĖVĄ

Jis sėdėjo skolintoj mašinoj ligoninės
stovėjimo aikštelėj, skaičiavo pastato
langus, spėliodamas, kuris iš jų švyti
jo klaida.

Kita poetė, kurią „atradau“ praėjusiais metais yra amerikietė Mary Oliver. (Ji, skirtingai nuo Warsan Shire, yra išleidusi daug poezijos rinktinių, Warsan Shire pirma tikra bus išleista šiemet).

Someone I loved once gave me
a box full of darkness.

It took me years to understand
that this, too, was a gift.

//Mary Oliver “The Uses of Sorrow”

Įsiminusios:
Nina Bouraoui ”Garçon manqué” . Niekas taip nerašo apie kalbą, identitą, prisiminimus ir praeitį kaip ji. Prognozė:  Nobelio premija ateity.

 

M.Atwood “The Penelopiad”. Odisėjo mitas yra daug kartų perrašytas ir interpretuotas, bet ši knyga, ne iš Odisėjo, o iš jo žmonos Pelepopės perspektyvos. Pagal mitą, grįžęs Odisėjas ne tik nužudo besipiršusius jo žmonai vyrus, bet ir dvylika tarnaičių, kurios kartu su Penelope pateikia savo versiją. Atwood žvilgsnis kaip visada intelektualus ir kritiškas.

Bet metų įvykis man buvo, kad savo šešiamečiui perskačiau pirmas keturias knygas apie Harį Poterį. Jis vaikšto dabar su Hario Poterio šaliku ir kai ko nors nepasiekia šaukia “Accio”. Darželio baigimo proga jis gavo visas serijos knygas, bet kadangi rudenį pasirodė Jim Kay iliustruota pirmoji knyga, tai Kalėdoms gavo ir ją.

K.Ž.G