Quiet / Tyla

tylaquiet

Negrožines man ir skaityti sunku, ir apie jas parašyti irgi. Kaip išdiskutavom su drauge, sunku, nes nėra užkabinančio siužeto, kur taip norisi sužinoti, kaip viskas baigsis. Tad, kai skaitai, tai įdomu, bet padedi ir vėl sunkoka paimti į rankas. Man dažnai negrožinės knygos atrodo per storos – juk viską galima surašyti su mažiau žodžių, koncentruočiau ir glausčiau.

Šiaip tai gera knyga. Apie tai, ką rėkiančiame pasaulyje reiškia būti tyliu žmogumi – intravertu. Kaip išgyventi ir išsikovoti padorią vietą po saule nerėkiant, nesistumdant ir nelipant kitiems ant galvų. Apie kūrybą vienatvėje. Autorė labai pabrėžia, kad niekas pasaulyje nebuvo išrasta grupėje. Priešingai, grupėje žmonės bijo pateikti savo mintis, nes bijo pasirodyti kvailiais, šiaip nemėgsta kalbėti viešai, tad geriau pasižiūri, patyli ir eina į savo darbo kambarį ar garažą ir be didelio rėkavimo, privalomo vakarėlio su bendradarbiais ima ir sukuria pvz., Apple ar dar kokį velnią, nuo kurio visiems nuneša stogą.

Jei kam reikia, rasite patarimų, kaip sugyventi šeimoje, jei vienas intravertas, kitas ekstravertas, kaip išmokti-prisipratinti save prie kalbėjimo prieš auditoriją, kaip auginti vaikus intravertus ir šiaip visokių gerų dalykų, kam aktualu, būtinai paskaitykite. Knyga išleista lietuviškai, tikiuosi vertimas geras, gal kas skaitėte ir galite pakomentuoti?

Susan Cain TED konferencijoje.