Month: February 2016

Pono paukščio istorija

~ kzL ~ Leave a comment

pono-paukscio-istorija-1

Po Knygų mugės daug daug visko labai mane patraukė link (dėk tą “link”, kur tau labiau pritinka) vaikiškų knygų ir paprastos gyvenimiškos išminties parašytos paprastais žodžiais. O dar kai tokį turtą gali nusipirkti už 1 eurą vietoj kokių dešimt savipagalbos knygų už kokius 100 pinigų. Ir visą tą išmintį perskaitai per kokį penkioliką minučių.

Ir kokia gi ta išmintis? O gi paprasta ir gerai žinoma: gali būti laimingas tik kai esi toks, koks esi, o ne toks, kokiu tave nori matyti kiti ir verčia tokiu kitokiu būti, be to, nebūtinai būti tokiu kaip kitas yra cool, nes dažniausiai matai tik paradinę cool pusę ir nežinai, kiek kainuoja (nervų, sveikatos ir pinigų) ta neparadinė; jei visi dainuoja, o tau dainuoti nepatinka, tai ir nedainuok, nes būsi nelaimingas; savęs turi ieškoti pats, o ne dairytis į kitus dar bijodamas, ką tie kiti apie tave pagalvos. Ir dar – tegul tavo meilė tave suranda tada, kai esi toks, koks esi, nes, priešingu atveju, ji gali tavęs nepažinti ir išsigandusi net imti nuo tavęs bėgti.

Taip, taip, viskas knygelėje, kurią pirkau už 1 eurą. Iliustracijos magaryčių.  Ir kas ten sakė, kad vaikiškos knygos yra vaikam. Ar tik ne atvirkčiai?

Nedalyvauti mele

~ knyguziurkeg ~ 2 Comments

“The simple step of a courageous individual is not to take part in the lie. “One word of truth outweighs the world.”

― Aleksandr Solzhenitsyn

Mašos Gessen “Words Will Break Cement” pasakoja Pussy Riot trijų narių istoriją. Turbūt indkkkhhexPussy Riot performansas ir teismas visiems yra girdėti dalykai. Aš sekiau tą istoriją su dideliu susidomėjimu ir pasibaisėjimu, kai ji vystėsi prieš mūsų akis. Ir tos mūsų reakcijos buvo visokios: “Taip joms ir reikia”,  “Ar būtinai reikia bažnyčioje tą performansą daryti?” “Nu koks čia menas, jos net dainuoti nemoka”.

Mašos Gessen knyga, man atrodo, kaip tik ir sugeba parodyti, jog performansų turinys, jų idėjos yra gerai Pussy Riot narių apgalvotos. Visos trys narės Nadia, Maria, Kat yra labai apsiskaičiusios, savo performansus grindžia filosofinėmis idėjomis, puikiai moka valdyti kalbą, yra intelektualios.
Klausimas “Nu kam reikėjo joms į tą Kristaus Išganytojo katedrą?”atsakomas labai aiškiai Kat paskutininiame žodyje teismo metu:

“Why did Putin feel the need to exploit the Orthodox religion and its aesthetic? After all, he could have employed his own, far more secular tools of power—for example, the state-controlled corporations, or his menacing police system, or his obedient judiciary system. It may be that the harsh, failed policies of Putin’s government, the incident with the submarine Kursk, bombings of civilians in broad daylight, and other unpleasant moments in his political career forced him to ponder the fact that it was high time to resign; that otherwise, the citizens of Russia would help him do this. Apparently, it was then that he felt the need for more persuasive, transcendental guarantees of his long tenure at the pinnacle of power. It was then that it became necessary to make use of the aesthetic of the Orthodox religion, which is historically associated with the heyday of Imperial Russia, where power came not from earthly manifestations such as democratic elections and civil society, but from God Himself.”
Pussy_Riot_at_Lobnoye_Mesto_on_Red_Square_in_Moscow_-_Denis_Bochkarev
Galiausiai keista, jog tos reakcijos buvo nukreiptos į Pussy Riot elgesį, kai kritikuoti reikia Rusijos teisinę sistemą, nuolatinius žmogaus teisių pažeidimus. Gessen knyga gerai nušviečia būtent tą įvykių pusę, kaip Pussy Riot narėms buvo trukdoma susitikti su savo advokatais, kaip jas į teismą išveždavo be pusryčių, kaip joms nebūdavo duodama pertrauka pavalgyti, kaip jos vėlai būdavo parvežamos į areštinę, kad ryte vėl būtų išvežamos. Knygoje daug kalbama apie nežmoniškas sąlygas kalėjimuos ir kolonijose, kaip žmonės ten dirba kaip vergai 16-17 valandų per dieną, kaip kelias tualetais naudojasi 800 žmonės, kaip taikomos grupinės bausmės, kaip po kiekvieno susitikimo su advokatu Maria buvo verčiama ginekologinei apžiūrai (keturis kartus per savaitę), kaip žmonės būdavo baudžiami vien už tai kad su Nadia gėrė arbatą.

Gražiausi knygos puslapiai man buvo tie, kur publikuoti Marijos laiškai jos draugei Olgai. Tokie tikri, su mažom detalėm apie išgyvenimus, bet pilni nutylėjimų apie baisumus.

Man patinka Maša Gessen publicistika. Ji surenka daug įvairios medžiagos ir sugeba ją gerai surikiuoti, susumuoti, išrinkti svarbesnes detales. Tik nelabai jai pasiseka su laiku. Jau savo ankstesniają knygą “Žmogus be veido” (apie Putiną) ji užbaigia kone pakylėtai, kai aprašo protestus Maskvoje, kurie davė daug vilčių apie pokyčius. Bet knygą buvo išleista, kai jau buvo aišku, kad iš tų protestų nieko neišėjo, kad niekas į geresnę pusę nepasikeitė. Nelabai vykusi pabaiga yra ir “Words Will Break Cement”. Ji išėjo du menesius po Nadios ir Marijos netikėto paleidimo iš kalėjimo, tad knyga nesibaigia jų amnestija. Manau, jog pasakojiams būtų buvęs labiau išbaigtas jei knyga būtų išleista po jų laisvės atgavimo.

KŽG

Jogailos akmuo Lenkija

~ kzL ~ Leave a comment

Lenkija_virselis_Spausdint.indd

Šios knygos ėmiaus skaityti dėl to, kad beveik nieko nežinau apie Lenkiją. Vaikystėje Lenkija būdavo lenkiški nesuprantami filmukai Alytuj pas pusseserę (niekaip nesuprasdavau, kodėl pas ją rodo, o pas mus ne), vėliau, aišku, buvo visokio plauko pasakojimai apie Lenkijos turgus, dar vėliau Lenkija būdavo pravažiuojama pakeliui į kažkur, o pravažiuoti buvo stengiamasi kuo greičiau, geriausia naktį.

Jau atvažiavus mokytis į Vilnių, buvau baisiai nustebusi, kad Vilniuje tiek daug “užsieniečių” lenkų, kurie važiuoja troleibusais, nes neturėjau nė žalio supratimo, kad Lietuvoj apskritai lenkai gyvena – geriausiu atveju tikriausiai tikėjausi, kad jau jei gyvena, tai kalba lietuviškai, o ne lenkiškai. Nes tik Klaipėdoje gyvenantys rusai, kurie yra atvažiavėliai, gali nemokėti lietuviškai, o kaip galima nemokėti lietuviškai gyvenant Lietuvoje ir iš niekur neatvažiavus?

Vienu žodžiu, aš esu visiškas išblaškyto lietuviško švietimo pavyzdys – kai istoriją, kaip ir mokaisi ir lygtais moki (tiksliau – mokėjai), bet niekas nė velnio nepapasakoja, kaip ta istorija atsispindi realiame gyvenime ir koks yra jos palikimas. Man atrodo, kad vakarinėj Lietuvos pusėj, kuri tarybiniais laikais nematė lenkiškos televizijos ir šiaip gyvena “labai toli” nuo Lenkijos, ir šiandien nei supranta Vilniaus krašto problemų ir aktualijų, nei kas per velns tas Tamoševskis yr ir apie ką ten viskas. Tikrai. Supratimo pasitikslinimui kitą kartą paklausiu mamos.

Gyvenant Vilniuje Lenkija priartėja ir iš vis lengviausia šalį pamilti, kai yra susirandi joje draugų. Marta yra mano draugė lenkė iš Lenkijos. Apie ją jau rašiau labai seniai čia. Atsimenu, kaip mes galėjom draugėm ir nebebūti, kai palietėme Žalgirio mūšio laimėtojų klausimą. Cha cha cha. Tai štai iš tokios nežinios ir skolos, visokių istorijos spragų bei meilės, aš ėmiausi šios knygos. Ir dar, aišku, dėl W raidės skaičiau. Nors lenkiškų pavardžių skaityt nemoku, bet pažadu išmokti, paprašysiu Marta išmokys.

Knyga gal įsivaizdavau kitokią (pirkau internetu, nepavarčius prieš tai), negalvojau, kad ji dialogo formos, bet gal taip ir lengviau, greičiau skaitosi. Rimvydas Valatka kalbina įvairius žmones, lenkus, kilusius iš Lietuvos, susituokusius su lietuviais, ar nieko bendro su mumis neturinčiais, mietų merus – prezidentus, režisierius. Jis kalbasi apie Lenkijos apie istoriją, miestus, apie pažangą ir nepažangą, apie politiką, gyvenimo būdą ir t.t. Vietomis labai įdomu (pokalbis su Danuta Walesa), vietomis nelabai. Labiausiai gaila, kad daugelis pokalbių įvyko iki Ukrainos krizės, kuri vėlgi labai pakeitė kontekstą, požiūrį į didžiąją kaimynę, kariuomenės klausimus, kuriais diskutuoja Valatka su savo pašnekovais.

Ši knyga buvo tokia savotiška Nacionalinė ekspedicija. Ne Nemunu, o po Lenkiją. Vardan draugystės su tokia svarbia mūsų kaimyne.

lietuva myli

Autistas ir pašto balandis

~ kzL ~ Leave a comment

Keista istorija. Ypatingai keistu būdu pastojusi Žaninė pagimdo berniuką, kuriam paaugus paaiškėja, kad vaikas – autistas. Nyderlandai, tad jis pakankamai ramiai gali būti savimi – keistuolis ir tiek, niekas nerašo diagnozės jam ant kaktos. Bet, jei matėte nuostabų filmą apie Temple Grandin, galite įsivaizduoti, kas dedasi jo galvoje – skaičiai, brėžiniai, ir pasimetimas papraščiausiose gyvenimo situacijose. O kartais ir nelabai paprastose pasielgia papraščiausiai, nes jo, t.y. Gerto supratimas apie vertybes yra visai kitoks.

O vieną dieną sendaikčių parduotuvėje, kurioje dirba Žaninė, Gertas užtinka smuiką. Smuikas kaip smuikas, kas kad Stradivariaus. Išardysiu pasižiūrėti, kaip padarytas. Gal pavyks pakartoti? Iš ko čia tie smuikai daromi, kokios medienos? Ai, va, sofa stovi, pabandysiu iš sofos. Visai nieko gaunasi. O dar ir perka. Smuikus iš sofos. Neblogai. Kas, kad keistai, who cares.

O prie ko čia balandžiai? O prie to, kad ima vieną dieną ir atskrenda. Pašto balandis. Ir neaišku kur vedusi istorija nuveda tiesiai į laimingą pabaigą. Truputį pagreitintą, bet užtai laimingą.

Skaityti buvo įdomu – ir nuotaika, ir gyvenimo būdas perteiktas taip tikroviškai, gal dėl to ir neapleidžia keistumo jausmas? Bet pirma mintis apie knygą vis dėlto išlieka – keista. Ir gerai, kad nestora, nes nespėjo įdomumo išbarstyti.

-Tiesą sakant, geras smuikas yra sofa, kuri pakeičia savo formą ir yra skirta nebe sėdėjimui, o klausymuisi.

PS., o štai autoriaus gyvenimo istorija tai dar įdomesnė.Galėtų autobiografij parašyti. Bent jau apie gyvenimą iki tapsmo pripažintu irakiečių kilmės olandų rašytoju.

 

 

 

Atminties babilonai, arba aš vejuosi vasarą

~ kzL ~ 1 Comment

atminties-babilonai-arba-as-vejuosi-vasara-1

Labai žavinga knyga. Nereikia nei trilerių, kai toks įdomu gyvenimas, kuris galėjo pasibagti net neprasidėjęs. Kodėl? Violetos Palčinskaitės mama, nenorėdama pakenkti šeimai, pakluso įsakymui eiti į getą. Juk čia ir galėjo būti tos neprasidėjusios istorijos pabaiga. Bet nebuvo. Nes pasaulyje įvyksta įvairių stebuklų ir, sakyčiau, Violeta yra vienas iš jų. Vertas ne tik būti išdainuotas eilėraščiais, bet ir sugulti į atskirą gražią knygą – tokią, kokią ir matote – su labai gražiu viršeliu, mažais siurprizais prasidedančiais skyriais, įterptais posmais ir nuostabia nuotrauka, kuri, kai atverčiau jau beveik paskutinį knygos puslapį, garbės žodis, privertė mane išsišiepti iki ausų.

Ir nieko daugiau nereikia pridurti – tik perskaityti. Rekomenduoju.

Violeta-Palcinskaite-928x557

Italų pamokos

~ kzL ~ 8 Comments

italu-pamokos-70245552

Labai patiko – viskas, ką noriu parašyti apie šitą knygą. Ką tik perskaičiau, ką parašiau apie “Lazario moteris“, tai ten irgi panašiai rašau, kad ką jau čia rašysi, kai knygoje viskas parašyta. Man labai patiko, nors, greičiausiai “Lazario moterys” patiko labiau. Bet ir “Italų pamokos” labai, ar būtina joms būti konkurentėmis? Man gal siužetas moterų stipresnis, bet, dieve, dieve, ta Stepnovos kalba. Nu, nereali, nereikia ten nė siužeto, toks jausmas! Kaip gražiai jinai rašo, kaip gražiai ji mato. Viską! Jau pirmam puslapy apie mėsmalę – “geležinę, labai sunkią, ant taburetės nuo jos išdavikiškas įspaudas”. Pas kiekvieną mamą tikriausiai tas įspaudas namuose – ant stalo, ar ant taburetės, kaip pas ką. Kiaurai gręžiantis tarybinio gyvenimo atributas.

Šį kartą knygos nugarėlė labai tiksli ir gerai surašyta, nelabai ką pridursi. Ogariovas visai nenorėjo tapti gydytoju, taip jau susiklostė, kad turėjo. Kad išsipirktų, tikriausiai. Ar prieš dievą, ar prieš sąžinę, kas ten žino. Tokia pilka tarybinė vaikystė – net dusina nuo nemeilės, nuo kažkokio beviltiškumo, kuris net karą padaro patraukliu – geriau jau karas, nei šitai, kai nėra daugiau iš ko rinktis. Du variantai – yra mėsos arba nėra mėsos. Iš vaikystės pilkumos, pažaidęs karą armijoje, į kitą, jau savo pilkumą. Mokslas mokslas mokslas darbas darbas darbas ir, o dieve, meilė. Net kojas pakerta. Kai, kad galėtum mylėti, turi būti žiaurus, begėdis, suskis paskutinis, baisu net į save žiūrėti. Geriau tik į ją. Karūnuota beprotybės karūna. Tik Ogariovas jos nematė, tos karūnos. Bet nesvarbu, meilės baigtį Stepnova išduoda pirmame sakinyje – “Iš Malios liko tik baklava.” Kaip skaitytoja, įtari, kas ta Malia ir kokia jos baigtis, tik prie ko čia ta baklava? Aišku, kaip visada, iš pradžių nenori tikėti, kad taip ir bus, kad tokia pabaiga. Vis tiek tikiesi ilgai ir laimingai, kai visi priešai nugalėti. Gal taip ir buvo? Kaip pažiūrėsi.

Svarbiausiam Knygų mugės susitikimui pasiruošus, reikia tik kokį klausimą sugalvoti autorei. Gal apie tai, kokia prognozė Rusijai be olandiškų ir itališkų sūrių?

Apie sūrį Rusija sužinojo tik Petro Pirmojo laikais. Jis atvežė sūrininkų iš Olandijos, jis daug ko atvežė, vargšas išdirgintas žmogus, psichopatas ir darbštuolis, na, tikrai jau nenorėčiau gyventi prie tokio caro-tėvelio, bet ir pagalvoti baisu, kas būtų nutikę Rusijai be jo. Sūris prigijo, ir neblogai, bet amžiams liko svetimos šalies pramanas, keistenybė laisvų žmonių, kuriems nėra ką veikti, tik sėdėti ir laukti, kol skysta virs kieta, o iš pieno ir vilties gims ateitis – sūris.

Originalus knygos pavadinimas yra "Безбожный переулок"
Originalus knygos pavadinimas yra “Безбожный переулок”. Dėl pavadinimo daugiaprasmiškumo ir neišverčiamumo, autorės pasiūlytas pavadinimas vertimams yra “Italų pamokos”

 

 

Pabučiuok man… į šypseną

~ kzL ~ 2 Comments

pabuciuok

Jei tau vaikai išūžė galvą ir nebenori būti nei angelėliais, nei stebuklėliais, o dejuoti tu nemėgsti, labiau mėgsti juoktis, tai va jamk šitą knygą, pasislėpk kur nors nuo visų arba užsirakink vonioj, kokioj vonioj, geriau tūlike ir kikenk sau viena. Kikensi tai iš savęs greičiausiai, nes knygoje mamos kasdienybė, na, iš serijos, kad visus aprengiau ir išvežiojau po darželius ir mokyklas, o pati į darbą išvažiavau be sijono arba, o, dieve, nepasidažiusi blakstienų, kas gali būti daug blogiau negu sijonas, priklauso, kaip ir kur žiūrėsi!

Perskaičius šitą knygą, nestatau garbingai dūlėti savo knygų lentynose, o iš karto paleidau į gyvenimą – iš vienos draugės rankų, į kitas – lengvai, paprastai, žaismingai. Tiesa, pirmoji knygos dalis kažkaip stpresnė ir įdomesnė, į galą tikriausiai autorei jau pritrūko kvapo arba situacijų iš gyvenimo, nors gal aš ir neteisi, paskaitykit, pamatysit.

Trys sekundės dangaus

~ kzL ~ 5 Comments

trys

Nu ir nepatikėkit, nebuvau nieko skaičius iš Parulskio. Bet lentynoj turėjau, aišku, seniai. Tikriausiai vengiau kaip lietuvių autoriaus. Ir pasiėmiau šį kartą todėl, kad norėjau ko nors, kas nebūtų septyni šimtai puslapių. Ir patiko man tas Parulskis, seniai jau taip juokiausi, skaitydama knygą (dabar mano sesė vėl galvoja, kad “aš tai niekad skaitydama nesijuokiu, na, labai labai retai tik”). Aišku, tas juokas toks pro ašaras, “Dievų miško” juokas, bet gal nuo to tik, kaip čia teisingai išsireiškus – prasmingesnis/kokybiškesnis?  Bet žodžiu, kikenau ir dar net viešai, t.y., laukdama vaiko būrelyje*.

Knygos nerekomenduočiau skaityti trapioms ir jautrioms damoms – labai jau daug ten tarybinės armijos žargono, žiaurumo ir šlykštumo, trukdavusio dvejus metus, tačiau turi ta knyga ir savotiškos tarybinio desantininko romantikos ir grožio, kuris susideda iš desantininkiškos brolybės, žygiavimo keliant koją 25 cm nuo žemės, balto parašiutų šilko ir trijų sekiundžių dangaus, kol tas parašiutas išsiskleidžia. O tada tikriausiai prabėga pro akis visas gyvenimas, gal ne, gal prabėga tada, kai parašiutas neišsiskleidžia?

Dar mistiškiau visa tai atrodo, kai susirenka visa brigada, apie tris tūkstančius žmonių, ir ima dainuoti. Šiurpas per nugarą eina, o ką tuo metu galvoja už tvoros gyvenantys vokiečiai? Turbūt nieko jie negalvoja – okupantai linksminasi ir tiek. Šiurpu nuo apgaulingo, rėkiančių žmonių skleidžiamo ir neva visus vienijančio garso, šiurpu aplink save girdėti tiek beviltiškų balsų, jokios muzikinės klausos ir išsilavinimo neturinčių bernų kaukimo. Masinis oralinis ištvirkavimas, vstavai, strana agromnaja, vstavai na smertnij boj, rėkiame kaip gyvuliai, nes šakalams vis atrodo, kad per mažai garso, per mažai jėgosir nuoširdumo, trūksta drausmės ir vienybės, bet jeigu tik strana agromnaja išgirstų tą baubimą, tikrai keltųsi ir bėgtų laukais. Ji negirdi, nes ji velniai žino kur, o Vokietijai pochui mūsų ardymasis, ji užsikišusi ausis savo švariomis ir tingiomis rankomis.

Prasidėjus dainuojančiai revoliucijai vėl pamačiau minias baubiančių žmonių. Vstavai strana agromnaja, dainavo jie, nors ir kitokiais žodžiais. Ir visuomet būdavo žmonių, stovinčių atokiau, žmonių, kurių žvilgsnis toks, lyg jie žiūrėtų į jūrą. Mano kartos žmonės, besimėgaujantys savo minios baime, teise likti laiko ir istorijos nuošalėje, rūkyti ir godžiai tylėti – savo mes jau išdainavome, vstavai strana agromnaja, vstavai na smertnij boj.

Taip likau maloniai nustebinta. Už tą nustebinimą, prajuokinimą, žodžio taiklumą ir gilumą – 4/5. Jau įsivaizduoju, ką pirksiu knygų mugėj (nors vis žadu, kad nieko).

*****

*Vaikų laukimas būreliuose vertas atskiros pastraipos. Labai įdomu tėvus stebėti. Įprastas vaizdelis – visi sulindę į telefonus. Malonus akiai vaizdelis – skaitantys knygas. Yra etatiniai skaitytojai. Įsivaizduojat prabangą – valanda ramaus skaitymo? Kelis kartus per savaitę. Juk kalnus gali nuskaityti, garbės žodis. O aš ten dar skaitau ir juokiuosi. Tikriausiai kitiems etatiniams skaitytojams pasidaro smalsu, ką skaitau. Kaip ir man smasu, ką skaito jie. Kitą savaitę pradėsiu su skaitytojai sveikintis, po kokio mėnesio jau galėsiu ir paklausti, ką skaito.

 

 

Lokio šokis

~ kzL ~ Leave a comment

lokio

Gyveno kartą trys broliai. Ir nusprendė praturtėti. Priėjo kryžkelę, o ten rodyklės: “į dešinę pasuksi, daug dirbsi, skandinaviškai gyvensi, “tiesiai eisi – ramiai gyvensi, nepasigailėsi”, “į kairę pasuksi – labai praturtėsi, tik nežinia, kaip viskas baigsis”. Ir nuėjo broliai į kairę. Nelengvas brolių kelias buvo iki sankryžos – mama švedė, tėvas imigrantas iš balkanų, aršus ir pulsiuojantis balkanišku kraujo kerštu. Trys sūnūs – pasididžiavimas – turi užaugti kieti, visi už vieną – vienas už visus, nepalaužiami, klanas, pulsuojantis kraujo ryšys. Visai gražiai skamba, kai visa ta formuluotė ir smegenų plovimas nenaudojama nuskriausti, primušti, nuslėpti, apsimesti.

Štai tokioje aplinkoje psichologiškai išmuštruoti ir smūgių užgrūdinti broliukai. Ką ten jiems banką apiplėšti, kai dar smegenų nepagailėta. 3 minutės, tikslūs, surepetuoti žingsniai, nepriekaištingas planas – viskas dar sykį pavyko tobulai, net juokas juos ima, kai visa įtampa atslūgsta. Visai vaikai dar, mažėlis net nepilnametis. O dar ginklai. Ginklų istorija tai gniaužianti kvapą. Tik nepasakosiu, kad neatimčiau skaitymo malonumo.

O kaip tokia istorija be gaudytojo? Ypatingos kantrybės reikalauja neaišku iš kur išdygstantys ir prapuolantys plėšikai. Sučiupti nepavyksta – tenka laukti, šimtus kartų žiūrėti iki kameros sušaudymo nufilmuotus kadrus.Pamatyti tai, kas atrodo nematoma. Nepulti į neviltį.

Stora knyga. 656 psl., jei neklystu. Ilgoka, ypač kai įsivažiuoji kažkur apie 100-200 pls. (bet, kai įsivažiuoji, tai visai gerai važiuoji, nors būtųmano valia, tai tikrai apkarpyčiau kokį 150 pls., pvz., niekam nereikalingą policininko ex meilės temą). Iš pradžių atrodo, kad tai ne knyga, o scenarijus filmui, aišku, taip atrodo tik paskaičius ant knygos nugarėlės, kad vienas iš knygos autorių Stefan Thunberg – scenaristas. Na, kokie dar čia autoriai, jei ant viršelio tik vienas? Po Anton Svensson slepiasi jau minėtas Stefan ir dar Anders Roslund – tiriamosios žurnalistikos atstovas. O jie abu atrodo štai taip:

lokioooo

 

Ši knyga – psichologinių trilerių mėgėjams. Vietomis labai gera ir greita, vietomis lėtoka, tinkanti šokti lokio šokį.

Jei nori laimėti, Vincentai, privalai šokti su lokiu. Nevalia pernelyg priartėti. Neišgyvensi. Juk jis kur kas didesnis ir gali tave sudraskyti. Bet tu gali jį apšokti. Šokti ir laukti. Turi vieną vienintelį smūgį. Jei pataikysi, galėsi šokti toliau ir ruoštis kitam smūgiui. Tas pats… kaip plėšti bankus. Nedidelė grupelė – vos keli plėšikai – gali nugalėti visą policijos nuovadą, jei tik kaskartsuerzins ir supainios lokį. Niekada nepalik laiko lokiui atsigauti, smūgiuok, kol jis pames galvą. Lokio šokis. Kirsk, apsvaigink, dink. Ir vėl iš pradžių. Bankas po banko.

Ar grybštels lokys?

Those Who Leave and Those Who Stay

~ kzL ~ Leave a comment

those w

Nu, garbės žodis! Nu, kodėl joms visoms reikia vieno diedo? Gi durniau nesugalvosi, bet serialas garantuotas. Arba, kaip mūsų literatūros mokytoja sakydavo: “Netekėkit už nemylimo, nes bus didelė tragedija, jei ištekėjusios sutiksit savo meilę.” (Tai ir neteka mano klasiokės tikrųjų mylimųjų laukdamos.)

Tai grįžtu prie to serialo. Tikro itališko, kur žilaplaukė motina matrona pusę miesto kvartalo laiko po padu arba po skolų skaičiais savo paskolų knygoje, o jos sūnūs comora mafijozai ją nuoširdžiai dievina, liaupsina ir kitus  priverčia taip daryti. Na, nebent išskyrus Lilą, kuriai šiaip ant visko nusispjaut. Net ant matronos. Ji ir pati gera emocinė mafijozė ir teroristė. Visi jos nekenčia, bet ir gyventi be jos negali. Tik jai va irgi to paties diedo reikia, jezusmarija, kiek gi galima. Ir suprask, ar ten tikrai ta meilė, ar šiaip ambicija ir noras porą pagaliukų į ratus įkišti? Taip ir Elena, vis bėga nuo Lilos, atrodo, jau ir pabėgo, bet šioji vėl lyg niekur nieko išdygsta su kokia “gera” naujiena ar kokiu skauduliu, kurį Elena buvo jau bepamirštanti.

Jau klausau ketvirtąją dalį, tad šis aprašymas jau ketvirtosios įtakojamas. Tas seriališkumas biškį užknisa, bet čia gal mano šiaurietiškai galvai taip atrodo, ten gi pietūs, Neapolis, jausmai per kraštus veržiasi, Vezuvijus po žeme kunkuliuoja, visiems padai svyla – ne man suprast pirmyn-atgal tampymųsis. Ir, kaip sakant, jei jau taip nutiko (į knygą žiūriu labai autobiografiškai), tai negi dabar autorė apsimes, kad viskas buvo daug gražiau, nekasdieniškiau ir t.t. Įpusėjant paskutinę dalį, darosi aišku, dėl ko autorė lyginama su Knausgaardu – būtent dėl to tiesioginio pasakojimo – buvo taip ir anaip ir nė žodžio ne trumpiau!

Trečiojoje knygoje – daugmaž aštuntasis XX a. dešimtmetis. Daug kas keičiaisi. Lėtai, bet keičiasi požiūris į šeimą, į moterį, į santuoką, kontracepciją – be muilo operos, knygoje yra ir socialinis, ekonominis, politinis Italijos fonas. Ir dar klasinis – jis ypatingai aštrus, svarbus, jaučiamas, pabėgti nuo skurdo visais įmanomais ir neįmanomais būdais -visų veikėjų tikslas. Knygų pavadinimai, kaip visada labai taiklūs. Šį kartą – tie, kurie išeina, ir tie, kurie lieka – vieni pereina iš vienos kastos į kitą (taip, taip, labai primena Indiją), antri iš vienos šeimos į naują, visai netradicinę, iš vieno statuso visuomenėje į kitą, iš rojaus į pragarą ir atgal.

Džiaugiuosi tik, kad su Ferrante susidėjau, kai visos keturios knygos išleistos. Nežinau, kaip reikėtų iškentėti serialo pratęsimo belaukiant. Dabar klausau dieną naktį. Visada, kai nereikia su kuo nors kalbėti, ar ko kito klausyti.

Dar Neapolio vaizdų, negaliu atsispirti neįdėjus.

This slideshow requires JavaScript.

Pasaka apie Desperą

~ kzL ~ 3 Comments

Pasaka-apie-Despera-2004

Visą laiką, kai skaičiau knygą vaikams prieš miegą, galvojau, kad man ji labai panaši į Anderseno pasakas. Prisipažinsiu, Anderseno pasakos man nelabai patinka – man jos žiauriai liūdnos, neteisingos, dažnai su bloga pabaiga ir kažkokiu nelaimės skoniu, likusiu perskaičius (pvz., “Mergaitėsu degtukais” iš viso man klaiki pasaka, man klaiku būna ją perskaičius). Pasakos turi suteikti viltį – man atrodo, tik istorijos su viltimi turi teisę vadintis pasakomis ir visai nesvarbu, ar skraido kas nors ant kilimų, ar ne.

Desperas pirmiausia patraukė akį puikiomis iliustracijomis – pažiūrėkite, kokia graži knyga! Ir pasaka gali sėkmingai vadintis, nors ir ne veltui tas lyginimas su Anderseno pasakos nuotaikom – vietomis man net žiauri knyga pasirodė. Tikrai. O kaip kitaip, kai mergaitei kas netingi daužo antausius tol, kol ji pusiau apkursta ir jos ausys tampa kalafiorais… Arba mažas žavingas peliukas už nieką siunčiamas į baisiausią tamsiausią rūsį. Net degtukų neturi.

Žodžiu, taip: man baisumai gan dažnai užgniauždavo kvapą, nežinau, kaip vaikams, rytoj paklausiu, gi sako, vaikai į pasakų žiaurumus reaguoja visai kitaip nei suaugę. Manau, kad knyga tikrai patiks Anderseno pasakų mylėtojams, o aš grožiuosi iliustracijomis ir gera ir prasminga pabaiga, gera princesės Pėjos širdimi ir peliuko Despero drąsa.