Šios knygos ėmiaus skaityti dėl to, kad beveik nieko nežinau apie Lenkiją. Vaikystėje Lenkija būdavo lenkiški nesuprantami filmukai Alytuj pas pusseserę (niekaip nesuprasdavau, kodėl pas ją rodo, o pas mus ne), vėliau, aišku, buvo visokio plauko pasakojimai apie Lenkijos turgus, dar vėliau Lenkija būdavo pravažiuojama pakeliui į kažkur, o pravažiuoti buvo stengiamasi kuo greičiau, geriausia naktį.

Jau atvažiavus mokytis į Vilnių, buvau baisiai nustebusi, kad Vilniuje tiek daug “užsieniečių” lenkų, kurie važiuoja troleibusais, nes neturėjau nė žalio supratimo, kad Lietuvoj apskritai lenkai gyvena – geriausiu atveju tikriausiai tikėjausi, kad jau jei gyvena, tai kalba lietuviškai, o ne lenkiškai. Nes tik Klaipėdoje gyvenantys rusai, kurie yra atvažiavėliai, gali nemokėti lietuviškai, o kaip galima nemokėti lietuviškai gyvenant Lietuvoje ir iš niekur neatvažiavus?

Vienu žodžiu, aš esu visiškas išblaškyto lietuviško švietimo pavyzdys – kai istoriją, kaip ir mokaisi ir lygtais moki (tiksliau – mokėjai), bet niekas nė velnio nepapasakoja, kaip ta istorija atsispindi realiame gyvenime ir koks yra jos palikimas. Man atrodo, kad vakarinėj Lietuvos pusėj, kuri tarybiniais laikais nematė lenkiškos televizijos ir šiaip gyvena “labai toli” nuo Lenkijos, ir šiandien nei supranta Vilniaus krašto problemų ir aktualijų, nei kas per velns tas Tamoševskis yr ir apie ką ten viskas. Tikrai. Supratimo pasitikslinimui kitą kartą paklausiu mamos.

Gyvenant Vilniuje Lenkija priartėja ir iš vis lengviausia šalį pamilti, kai yra susirandi joje draugų. Marta yra mano draugė lenkė iš Lenkijos. Apie ją jau rašiau labai seniai čia. Atsimenu, kaip mes galėjom draugėm ir nebebūti, kai palietėme Žalgirio mūšio laimėtojų klausimą. Cha cha cha. Tai štai iš tokios nežinios ir skolos, visokių istorijos spragų bei meilės, aš ėmiausi šios knygos. Ir dar, aišku, dėl W raidės skaičiau. Nors lenkiškų pavardžių skaityt nemoku, bet pažadu išmokti, paprašysiu Marta išmokys.

Knyga gal įsivaizdavau kitokią (pirkau internetu, nepavarčius prieš tai), negalvojau, kad ji dialogo formos, bet gal taip ir lengviau, greičiau skaitosi. Rimvydas Valatka kalbina įvairius žmones, lenkus, kilusius iš Lietuvos, susituokusius su lietuviais, ar nieko bendro su mumis neturinčiais, mietų merus – prezidentus, režisierius. Jis kalbasi apie Lenkijos apie istoriją, miestus, apie pažangą ir nepažangą, apie politiką, gyvenimo būdą ir t.t. Vietomis labai įdomu (pokalbis su Danuta Walesa), vietomis nelabai. Labiausiai gaila, kad daugelis pokalbių įvyko iki Ukrainos krizės, kuri vėlgi labai pakeitė kontekstą, požiūrį į didžiąją kaimynę, kariuomenės klausimus, kuriais diskutuoja Valatka su savo pašnekovais.

Ši knyga buvo tokia savotiška Nacionalinė ekspedicija. Ne Nemunu, o po Lenkiją. Vardan draugystės su tokia svarbia mūsų kaimyne.