Nu ir nepatikėkit, nebuvau nieko skaičius iš Parulskio. Bet lentynoj turėjau, aišku, seniai. Tikriausiai vengiau kaip lietuvių autoriaus. Ir pasiėmiau šį kartą todėl, kad norėjau ko nors, kas nebūtų septyni šimtai puslapių. Ir patiko man tas Parulskis, seniai jau taip juokiausi, skaitydama knygą (dabar mano sesė vėl galvoja, kad “aš tai niekad skaitydama nesijuokiu, na, labai labai retai tik”). Aišku, tas juokas toks pro ašaras, “Dievų miško” juokas, bet gal nuo to tik, kaip čia teisingai išsireiškus – prasmingesnis/kokybiškesnis?  Bet žodžiu, kikenau ir dar net viešai, t.y., laukdama vaiko būrelyje*.

Knygos nerekomenduočiau skaityti trapioms ir jautrioms damoms – labai jau daug ten tarybinės armijos žargono, žiaurumo ir šlykštumo, trukdavusio dvejus metus, tačiau turi ta knyga ir savotiškos tarybinio desantininko romantikos ir grožio, kuris susideda iš desantininkiškos brolybės, žygiavimo keliant koją 25 cm nuo žemės, balto parašiutų šilko ir trijų sekiundžių dangaus, kol tas parašiutas išsiskleidžia. O tada tikriausiai prabėga pro akis visas gyvenimas, gal ne, gal prabėga tada, kai parašiutas neišsiskleidžia?

Dar mistiškiau visa tai atrodo, kai susirenka visa brigada, apie tris tūkstančius žmonių, ir ima dainuoti. Šiurpas per nugarą eina, o ką tuo metu galvoja už tvoros gyvenantys vokiečiai? Turbūt nieko jie negalvoja – okupantai linksminasi ir tiek. Šiurpu nuo apgaulingo, rėkiančių žmonių skleidžiamo ir neva visus vienijančio garso, šiurpu aplink save girdėti tiek beviltiškų balsų, jokios muzikinės klausos ir išsilavinimo neturinčių bernų kaukimo. Masinis oralinis ištvirkavimas, vstavai, strana agromnaja, vstavai na smertnij boj, rėkiame kaip gyvuliai, nes šakalams vis atrodo, kad per mažai garso, per mažai jėgosir nuoširdumo, trūksta drausmės ir vienybės, bet jeigu tik strana agromnaja išgirstų tą baubimą, tikrai keltųsi ir bėgtų laukais. Ji negirdi, nes ji velniai žino kur, o Vokietijai pochui mūsų ardymasis, ji užsikišusi ausis savo švariomis ir tingiomis rankomis.

Prasidėjus dainuojančiai revoliucijai vėl pamačiau minias baubiančių žmonių. Vstavai strana agromnaja, dainavo jie, nors ir kitokiais žodžiais. Ir visuomet būdavo žmonių, stovinčių atokiau, žmonių, kurių žvilgsnis toks, lyg jie žiūrėtų į jūrą. Mano kartos žmonės, besimėgaujantys savo minios baime, teise likti laiko ir istorijos nuošalėje, rūkyti ir godžiai tylėti – savo mes jau išdainavome, vstavai strana agromnaja, vstavai na smertnij boj.

Taip likau maloniai nustebinta. Už tą nustebinimą, prajuokinimą, žodžio taiklumą ir gilumą – 4/5. Jau įsivaizduoju, ką pirksiu knygų mugėj (nors vis žadu, kad nieko).

*****

*Vaikų laukimas būreliuose vertas atskiros pastraipos. Labai įdomu tėvus stebėti. Įprastas vaizdelis – visi sulindę į telefonus. Malonus akiai vaizdelis – skaitantys knygas. Yra etatiniai skaitytojai. Įsivaizduojat prabangą – valanda ramaus skaitymo? Kelis kartus per savaitę. Juk kalnus gali nuskaityti, garbės žodis. O aš ten dar skaitau ir juokiuosi. Tikriausiai kitiems etatiniams skaitytojams pasidaro smalsu, ką skaitau. Kaip ir man smasu, ką skaito jie. Kitą savaitę pradėsiu su skaitytojai sveikintis, po kokio mėnesio jau galėsiu ir paklausti, ką skaito.