Du miestai ir sala

du miestai

Pasiėmusi knygą galvojau sau, paskaitynėsiu, pavartysiu (man labai patinka tokio leidimo, tokio viršelio, tokio maketavimo ir šrifto knygos), visai negalvojau, kad taip imsiu ir įkrisiu, kaip į triušio urvą – down down down – į miestus ir salas, okok, salą.

Nežinau, kaip čia parašyti, apie ką knyga. Gal apie detales? Smulkmenas ir judesius, iš kurių susiklijuoja gyvenimai, miestai ir salos? Knyga – “Mažmožių dievas”. Knyga – scena – autorė pastato joje porą personažų, o tada gali juos režisuoti ir visaip žaisti. Pavyzdžiui?

Pavyzdžiui,

Trys draugai

Vieną dieną eidama gatve pamačiau du besišnekučiuojančius vyrus. Šalia jų ramiai tupėjo didelis baltas triušis.

Viskas? Viskas. Čia iš tikro, ar sapnavo? Kodėl triušis, o ne šuo?  O gal vis dėlto ten buvo triušis, gal neįsidėjo linzių ir pūkuotas šuo pasirodė kaip triušis? Nes iš kur tas tiušis vidury miesto? Ir dar ramus. O tas triušis su apavadėliu buvo ar be? O jei be, ta jie nebijojo, kad jis pabėgs, jį partrenks mašina ir tada teks jį suvalgyti. Ir iš viso, palikit tą triušį ramybėje, nes

Kartu

Gatvėje toliau vienas nuo kito sustatytos kėdės norinčiųjų jomis naudotis nesulauks. Po vieną sėdėti niekas nenori.

Tokia kėdė labai tiktų skaityti tokiai knygai. Manau, viena(s) ilgai nesėdėtum. Jei tos kėdės neįmūrytos į šaligatvį, kas nors prisislinktų pažiūrėti, kur prapuolei ir ko ten juokiesi (na, išskyrus mano sesę, kuri, kaip jau esu sakius, skaitydama ir žiūrėdama filmus garsiai nesijuokia, rimtuolė mat (oi, kaip gausiu velnių!)).

Aišku, galima skaityti ir norint daugiau sužinoti apie NewYork, Madrid ir Bali. Bet geriausia skaityti norint juos pajausti.

 

 

Debesėlis, vertas milijono

DEBESELIS (1)

Gavau dovanų štai tokią knygą. Kadangi vaikams dabar skaitau kitą, o buvo smalsu, tai greit perskaičiau viena.

Ar patiko? Visai smagi knygutė. Labiausiai man patiko iliustracijos (Asta Puikienė) ir vaikų verslo planas. Istorija tokia, kad Miglės tėvelis bankrutavo, taigi vietoj to, kad atostogautų viloje Ispanijoje, ji tupi pas močiutę, kai tuo tarpu tėveliai kažką veikia užsienyje. Ką jie ten veikia, autorė nutyli (tikriausiai ne vaikų reikalas), bet kažkaip truputį keista, kad šiais laikais skypu vaikas su tėvais kalbasi kas antrą vakarą, nes nėra ryšio. Čia tikriausiai jau technologijų pažanga savo padarė. Vargšai autoriai – parašai knygą per kokį porą metų, o technologijos būna taip pažengusios, kad “nėra ryšio” pasidaro be ryšio. Na, bet mažieji skaitytojai greičiausiai nepastebės.

Taigi, pas močiutę atostogauti nėra taip jau blogai, kai močiutė mylima ir pilnas kiemas vaikų. Ir jie faini! Ir tikroviški. Pavyzdžiui, nepuola iš karto draugintis, nors ir kaip nori. Iš pradžių sekioja iš paskos, pakui padaro porą siurprizų, o užgraužus nuoboduliui galima ir susipažinti. Primena vaikystę. O bet tačiau atsitinka nelaimė – suserga Miglės šuo Debesėlis, o pinigų brangiam gydymui nėra. Gydymas brangus, bet Debesėlis irgi, tad draugams sukrapščius visas santaupas likusius pinigus reikia kaip nors užsidirbti. Štai čia ir reikia verslo plano. O verso planas iš karto prišaukia daug visokių naujų žodžių ir sąvokų, kurias reikia sužinoti, suprasti ir įgyvendinti. Idėja, prekė, rinka, akcijos, paslauga, atskaitomybė – apie viską knygoje galima paskaityti. Tiesa, vietomis sąvokų aiškinimai man atrodo kiek ištęsti ir sudėtingi (aš čia matuoju pagal savo vaikų amžių, jie dar tik viena koja patenka į rekomenduojamo amžiaus tarpsnį – 8-12 metų vaikams), manau, tokias vietas tiesiog reikėjo labiau praskiesti dialogu, kad skaitytojas neprarastų susidomėjimo ir netektų skaityti ilgo teorinio tėvelio monologo.

Taigi, išskyrus kiek mistifikuotus tėvus ir jų reikalus, visa kita susiskaitė smagiai. Labai smalsu bus išbandyti su vaikais ir pažiūrėti, kiek temps jų susidomėjimas ir supratimas, bet, manau diskusijoms tikrai bus temų, ypač apie tai, kaip reikia siekti užsibrėžto tikslo (pvz., sutaupyti/ užsidirbti pinigų norimam daiktui), bet kartu verslaujant nepamiršti ir kitų dalykų – draugystės, įsipareigojimų, etikos ir t.t.

 

 

Šilko rūmai

silko-rumai-1

O čia tai geras! Arthur Conan Doyle prisikėlė iš mirusių. O gal Šerlokas Holmsas? Jau girdžiu Baskervilio šunį kaukiantį tyruose…

Vienu žodžiu, Anthony Horowitz padirbėjo puikiai (Rasa Drazdauskienė tai puikiai kaip visada), nes visiškai nesijaučiau skaitainti ne sero knygą! O suskaičiau tai vienu užsėdimu (tokių jau seniai nebūna), gal greičiau – viena akimi – na, čia taip galima sakyti, kai skaitai bet kurią įmanomą minutę, namų chaosui sukantis apink mano ašį.

Viskas pagal klasikinį scenarijų – į 221B Baker gatvę užsuka garbingas džentelmenas – skrybėlės, lazdos, arbatėlės ir kiti atributai – yra problema. Geriau jau gerbiamasis būtų susiradęs kitą detektyvą, nes šis tai geriau mirs nei jo puzzle neturės vienos detalės… O tos detalės niekas nenori nei pripažinti esančios, nei puzlo skylės egzistuojančios. Beveik karalius nuogas. Ieškojo vieno, o rado kitą, t.y. abu rado, nebūtų Šerlokas Holmsas.

Beje, jei nematėte BBC šiuolaikinio Šerloko – labai rekomenduoju, iš tikro iš pradžių net galvojau, kad knygoje kažkas panašaus, bet ne, jei seras Artūras prisikėlė, tai prisikėlė savo laikuose, garbingai džentelmeniškai.

sherlok

 

Lėti ir tylūs dalykėliai

lėti

O čia tai visai ne vaikams. Na, gerai, gerai, ir vaikams. Kai perskaičiau 23 puslapį ir verčiau toliau, pamačiau, kad jau viskas ir net supykau, nes norėjau daugiau! Kaip taip galima! Tie ledai taip greitai baigiasi! Ne, čia net ne apie tai – čia ledai nukrito nuo kaušelio ant žemės!!! Vos kelis kartus palaižius!

Labiausiai man patiko “Iš kur atsiranda vaikai” – net graudu, nes tobula.

Ir “Apie mamą”, nes

… ir tuomet, kai jos laikinai nėra, tau nieko blogo negali atsitikti. Jei nepaleisi jos neregimos rankos.

 

 

Stouneris

stoner

Visų pirma, šios knygos viršelis yra toks, pro kurį praeiti bent jau man būtų neįmanoma. Jaučiu, galėčiau jį įsirėminti ir pasikabinti kaip paveikslą. O dar sako, nevertink knygos pagal viršelį. Čia blogiems viršeliams skirta, ne geriems. Ačiū leidyklai, kad nesiėmė išradinėti naujo viršelio.

Kaip sako knygos anotacija “Pirmą kartą išleistas 1965 m. šis kūrinys liko beveik nepastebėtas. Antram gyvenimui jis buvo prikeltas 2003 m., kai pasirodė “New York Books Review Classics” serijoje.” Ir tai yra tobulai klasikinis romanas. Tobulas, nes atrodo, kad nėra nė vieno nereikalingo žodžio ir nė vieno nereikalingo žingsnio. Tiek, kiek reikia parašyti apie žmogaus gyvenimą.

Part of “Stoner” ’s greatness is that it sees life whole and as it is, without delusion yet without despair. Tim Kreider

Skaitant knygą manęs visą laiką neapleido kažkoks laikinumo jausmas. Ne akimirkos laikinumo, bet viso gyvenimo laikinumo. Stouneris iš niekur atėjo į universitetą, toks jausmas, kad iki tol net negyveno, o tik šiaip egzitavo kaip tėvų ūkio vienas padargų. Nematomas, nepastebimas žmogus. Visai netikėtai universitete atsiradęs, iš tikro tik tada ir pradėjo gyventi, atsivėrė žmonėms ir pasauliui, keletą kartų spjovusiam jam į veidą. Taip šlykščiai ir, žinoma, žmonių, kurių šiaip gyvenimo tikslas yra neleisti kitiems ramiai gyventi. Jei ne man, tai ir ne tau.

Bet negalvok, kad čia toks neviltingas ir niūrus romanas. Pusę gyvenimo nuolankiai besitraukiantis visiems iš kelio, antroje gyvenimo pusėje Stouneris tarsi įsikūnija į savo pavardę – tampa akmeniu tam pačiam kely, kurį ankščiau visiems užleido. Kai jau atrodo nebėr ką prarasti, galiu užsispyrusiai mėgautis savo esatim – dabar jau jūs apeikit, jei trukdau, nes man taip gerai ir į šalikelę aš nesitrauksiu. Taip žavingai, kad neįmanoma skaitant nesišypsoti ir nepavydėti Stounerio studentams.

Keturiasdešimt trejų metų Viljamas Stouneris sužinojo tai, ką kiti, daug jaunesni, sužinojo ankščiau už jį: Kad tas, kurį myli iš pradžių, nėra tas, kurį myli pabaigoj, ir kad meilė – ne pabaiga, o vyksmas, per kurį vienas žmogus stengiasi pažinti kitą.

Romanas dar vadinamas “Didžiojo Getsbio” antipodu. Va taip gražiai Tim Kreider jį paaiškina  straipsnyje “Geriausias Amerikos romanas, apie kurį niekad nesate girdėję”:

“Stoner” is undeniably a great book, but I can also understand why it isn’t a sentimental favorite in its native land. You could almost describe it as an anti-“Gatsby.” I suspect one reason “Gatsby” is a classic is that, despite his delusions and his bad end, we all secretly think Gatsby’s pretty cool. Americans don’t really see him as an anti-hero or a tragic figure—not any more than they see the current breed of charismatic criminals on cable as villains. Gatsby’s a success story: he makes a ton of money, looks like a million bucks, owns a mansion, throws great parties, and even gets his dream girl, for a little while, at least. “Stoner” ’s protagonist is an unglamorous, hardworking academic who marries badly, is estranged from his child, drudges away in a dead-end career, dies, and is forgotten: a failure. The book is set not in the city of dreams but back in the dusty heartland. It’s ostensibly an academic novel, a genre historically of interest exclusively to academics. Its values seem old-fashioned, prewar (which may be one reason it’s set a generation before it was written), holding up conscientious slogging as life’s greatest virtue and reward. And its prose, compared to Fitzgerald’s ecstatic art-nouveau lyricism, is austere, restrained, and precise; its polish is the less flashy, more enduring glow of burnished hardwood; its construction is invisibly flawless, like the kind of house they don’t know how to build anymore.

Author John Williams
John Williams

 

 

2016 Baileys’ Long List

long

Kate Atkinson: A God in Ruins

Shirley Barrett: Rush Oh!

Cynthia Bond: Ruby

Geraldine Brooks: The Secret Chord

Becky Chambers: The Long Way to a Small, Angry Planet

Jackie Copleton: A Dictionary of Mutual Understanding

Rachel Elliott: Whispers Through a Megaphone

Anne Enright: The Green Road

Petina Gappah: The Book of Memory

Vesna Goldsworthy: Gorsky

Clio Gray: The Anatomist’s Dream

Melissa Harrison: At Hawthorn Time

Attica Locke: Pleasantville

Lisa McInerney: The Glorious Heresies

Elizabeth McKenzie: The Portable Veblen

Sara Nović: Girl at War

Julia Rochester: The House at the Edge of the World

Hannah Rothschild: The Improbability of Love

Elizabeth Strout: My Name is Lucy Barton

Hanya Yanagihara: A Little Life

Skersvėjų namai

skersveju-namai-1

Na štai, Danutė Kalinauskaitė labai fainam interviu sako, kad “Taip pat nuo mažumės žinojau, kad niekada nerašysiu eilėraščių, nes poezija – išimtinai brolio sfera, su viskuo, kas iš to išplaukia, kūrybinėm ir gyvenimiškom krizėm, buvimu „be odos“, įtampom, ir aš, galima sakyti, programiškai neparašiau nė vienos eilėraščio eilutės. Net nebandžiau.” O aš skaitydama noveles visą laiką galvojau, kad gal geriau jai reikėjo tas eiles rašyti (interviu perskaičiau tik ką tik). Dėl milijono priežasčių – pirma iš jų būtų visas tas teksto poetiškumas ir dažnas nuklydimas į tokias nežinau, kaip pavadinti “vardinimo” lankas kaip kad:

…bėgo iš kanalo į kanalą, per pasaulį, žinoma, mėtydamas pėdas, per kalnus, vandenynus, kalkakmenio adatų miškus, aštrius kaip skustuvai, juose, neatsargiai žingtelėjęs, gali pats sau odą nusidirti, per Kolorado kanjono elektros audras, įžiebiančias gaisrus, brovėsi per tirščiausius rūkus, kas būtų pamanęs – jie gali išlaikyti žmogų, ypač tą, kuris pėdas mėto…

Man jau čia pusiau poezija. Pabandykim padaryti eilėraštį. Matai?

…bėgo iš kanalo į kanalą,

per pasaulį, žinoma,

mėtydamas pėdas,

per kalnus, vandenynus,

kalkakmenio adatų miškus,

aštrius kaip skustuvai, juose,

neatsargiai žingtelėjęs,

gali pats sau odą nusidirti

Be reikalo nebandė, vis tiek jie veržiasi, tik vietoj to, kad rikiuotųsi posmeliais, žodžiai eilutėmis gulinėja. Ir taip apgauna skaitytoją – anas ima noveles skaityti, o turi perskaityti paslėptus eilėraščius. Nesąžininga.

Tai va. Tai man per daug poezijos buvo novelėse. Kai kurios labai kabino ir buvo labai įtraukiančios, kai kurios – teko po kelis kartus skaityti pastraipą, nes pamesdavau mintį, o ją tik pamesk ir ji jau savo eilėraščius kuria – nebeatsimeni nė apie ką novelė (iš tikro tai pats tikriausias eilėraštis, juk jis gali ten visoks būti ir netempti už siužeto ūso). Ir iš viso, mane apsakymai ir novelės labiausiai nervuoja, kad jos gai pasibaigti kaip tik nori, kartais visai niekaip ir jautiesi skaitytojas numestas likimo valiai, be pabaigos. Nes novelei taip gailma – baigtis belekur.

Arba – kitas variantas. Būna tokių knygų, kaip pavyzdžiui kokie Gedos dienoraščiai, M.Vilučio konditeriniai ir kulinariniai šedevrai, kurių negaliu atsisėsti ir perskaityti vienu ypu – per daug tiesiog, per koncentruota, apsalsta širdis. Skaitau po vieną gabaliuką, visai netikėtose vietose, praeidama, neplanuotai pagriebdama knygą tarp kokių beprasmių namų darbelių). Tai paslėptą D.Kalinauskaitės poeziją greičiausiai irgi reikia skaityti dozuotai, grožintis žodžiu ir skambesiu, užsigeriant arbata ar vynu – one at a time.

***

P.S. (pabambėjimas) Nacionalinio diktanto tekstas vis tiek be ryšio…

Niujorko respublika

image

Viskas su knyga butų gerai, jei nebūtų vienos problemos – nepatikėjau aš ja, kažko man pritrūko. Na, taip kažkaip, nežinau, kaip. Lyg ir autorė užsimena, kad čia remiantis true story (tikra istorija), gal taip ir yra, nesiginčiju, tada sakau, kad tikra istorija papasakota netikroviškai. Pvz., gal ir graži mintis pradėti knygą tuo pačiu vaizdu, kaip ir pabaigti, na, bet ar tikrai tiekos metų skiriamos scenos gali būti tokios vienodos? Ar gali sovietinė trylikos metų mergaitė iš vakarų pasaulio mačiusi tik “Otto” katalogą, tik iš draugės pasakojimų įsivaizduoti kepamų kaštonų kvapą ir mirgančias Times aikštės reklamas (mes tada nė velnio reklamų neįsivaizdavom, o tuo labiau tokių reklamų)? O ar galėjom įsivaizduoti (ypač būdami trylikos metų), kad yra kažkokia Septintoji aveniu kampu su 42-ąją gatve? Dieve, juk mes normalaus spalvoto teliko nebuvom matę, gerai dar kad neįsivaizduoja kokio laptopo, užtenka ir tokio pat netikroviško puodelio kavos rankoje. Visi šitie faktai po kokių 20 metų pasakojami knygos pabaigoje jau yra visiškai normalus dalykas, bet pradžioje… nea.

Su tokia pradžia galvojau, visai nieko gero nebus, bet vėliau knyga įsivažiuoja ir visai smagiai skaitosi. Nors ir netikiu iki galo vis tiek. Oskaras, kad ir labai mielas ir romantiškas vaikinas, tikras princas, man atrodo netikras. Žinoma, jis ir turėtų toks būti – iš užsienio atvažiavęs į tuoj tuoj būsiančią laisvą Lietuvą, bet vis tiek, gal ne iš Itono koledžo atvažiavo, kad taip jau lotyniškas sentencijas trylikametis skaldo. Tiesiog per anksti. Gal šešiolikametis būtų ok, bet trylikametis, nu, nelabai man tikroviškai atrodo.

Man patiko, kaip buvo pateiktas politinis fonas – be jokių šūksnių ir didelių revoliucijų, nors iš kitos pusės, aš, būdama truputį jaunesnė nei knygos herojė, sausio įvykius išgyvenau labai dramatiškai ir neabejingai, bet nereiškia, kad visi taip išgyveno, tad šitą liniją užskaitau. Kaip ir visus daugiabučio kaimynus, tačiau šiškų namas, kuriame gyvena Oskaras su tėvais, man kažkaip per arti, vos ne per kiemą nuo eilinio proletariato, kas būtų kaip ir ok, jei jie gyventų senamiestyje, tačiau taip nėra.

Knyga turi bendrų taškų su R.Rowell Eleanor & Park, tik šioji labai įtikinama, kad net pradedi pykt, kad priskiriama young adult kategorijai, nes tokių neskaitydami suaugėliai praranda žvilgnį į vaiko pasaulį paauglio akimis. O “Niujorko respublika” – nieko labai blogo, bet ir nieko labai gero. Bet paaugliams tikrai geresnis tekstas skaityti nei Gerb. kunigaikščio Gedimino laiškai.

 

Mokytoja skaito sąrašus

Kadangi aš pradėjau mokyti lietuvių migrantų vaikus lietuvių kalbos, tai tenka kartais paskaityti lietuviškas mokymosi programas, kad gaučiau kokią idėją. Įdomiausi man – privalomos literatūros sąrašai.

Klaipėdos_Vytauto_Didžiojo_gimnazija_(2)
Ilgesingai žiūriu į klasės, kur vykdavo lietuvių kalbos pamokos, langus. Atsimenu, kaip KŽL Tilių iš “Miškais ateina ruduo” mėme pavadino. Ir kaip aš “Anna Kareniną” visą naktį skaičiau, kad spėčiau iki pamokos. Ir kaip mes kuprinėse tampydavomės ne tik vadovėlius, bet ir knygas iš serijos “Pasaulinės literatūros biblioteka”

Štai žemiau yra privalomos literatūros sąrašas 9-10 klasei. Kaip jums jis? Pirmiausia man labai į akis krenta, kad per dvejus metus moksleiviai skaitys 5 rašytojas moteris (geriausiu atveju, nes 2 pateiktos kaip pasirinktina alternatyva). Pasaulinės literatūros sąrašas man atrodo toks praskalautas, plonas, ypač turint omeny, jog užsienio rašytojų vardai programoje dviems paskutinėms klasėms neminimi. Aš lietuviškoj sistemoj nesigaudau, tad jei kas supranta vingrybes, pasakykit man, ar užsienio rašytojus skaitoma paskutinėse dviejose gimnazijos klasėse? Ar nebūtų geriau kai kuriuos kūrinius, pvz., Makbetą, skaityti vėlesnėse klasėse?

Kitas į akis labai krentantis reikalas, kad lietuviškos programos yra siaubingai detalizuotos. Prie poeto nurodoma, kokie būtent jo eilėraščiai yra rekomenduojami (Pvz., minimi 18 Gedos ir 20 Martinaičio eilėraščių). Net Biblijos konkretūs tekstai baksnojami pirštu. Tokiu būdu mokytojui paliekama kūrybinė erdvė, kurioje ji ar jis galėtų labiau pritaikyti pamokas savo moksleiviams yra klaustrofobiškai maža. Lyg nepasitikima mokytojo kompetencija išrinkti tinkamą tekstą.

Aš akimis pavarčiau, kai perskaičiau, jog privaloma skaityti Gedimino laiškus (ar ne geriau jie tilptų istorijos pamokose, o ne literatūros?), Daukšos “Postilės”  ir Mažvydo “Katekizmo” prakalbas (gerai gerai-pirmas eilėraštis ir t.t. Suprantu suprantu jo svarbą).

 

Privalomos literatūros sąrašas

Lietuvių literatūros tekstai (nurodomi chronologine tvarka)
Lietuvių pasakos. Eglė Žalčių karalienė
Pasakos apie bebaimį herojų ir baimės paieškas
Gedimino laiškai (pasirinktinai) M. Daukša. Postilė. (Prakalba)
M. Mažvydas. Katekizmas. (Prakalba) A. Baranauskas. Anykščių šilelis Maironis. Pavasario balsai
V. Mykolaitis-Putinas arba B. Sruoga (pasirinkti simbolistiniai eilėraščiai)
J. Aistis, A. Miškinis, B. Brazdžionis, S. Nėris (pasirinkti neoromantiniai eilėraščiai)
Žemaitė. Marti
J. Savickis. Kova arba P. Cvirka. Saulėlydis Nykos valsčiuje (Kasdienės istorijos) (pasirinkta novelė)
A. Vaičiulaitis. Valentina arba I. Šeinius. Kuprelis
K. Binkis. 100 pavasarių
H. Radauskas (pasirinkti eilėraščiai)
V. Mačernis. Po ūkanotu nežinios dangum (pasirinkti sonetai) B. Sruoga. Dievų miškas (ištrauka)
A. Škėma. Raštai (pasirinkta novelė)
J. Aputis arba R. Granauskas (1 ar 2 pasirinktos novelės)
J. Grušas. Barbora Radvilaitė arba Meilė, džiazas ir velnias
A. Mackus. Žodžiai ir raidės arba Liūnė Sutema. Tebūnie (pasirinkti kūriniai)
M. Martinaitis. Kukučio baladės (pasirinkti kūriniai) S. Šaltenis. Riešutų duona
J. Ivanauskaitė. Pakalnučių metai arba S. T. Kondrotas. Įvairių laikų istorijos
V. Juknaitė. Išsiduosi. Balsu arba Tariamas iš tamsos (pasirinktos ištraukos) 
Visuotinės literatūros tekstai (nurodomi chronologine tvarka)
Graikų mitai. Sizifas. Narcizas
Sofoklis. Edipas karalius arba Antigonė
Biblija. Senasis Testamentas. Pradžios knyga (pasakojimas apie Kainą ir Abelį, pasakojimas apie Babelio bokštą). Ištraukos iš Naujojo Testamento Evangelijos pagal Matą (Kalno pamokslas, palyginimas apie vynuogyno darbininkus)
Rolando giesmė arba Tristanas ir Izolda, arba Apvaliojo stalo riteriai (ištraukos)
Senovės rytų poezija (pasirinktinai)
M. de Servantesas Savedra (M. de Cervantes Saavedra). Don Kichotas (ištrauka)
V. Šekspyras (W. Shakespeare). Karalius Lyras arba Makbetas
Ž. B. Moljeras (J. B. Molière). Don Žuanas arba Tartiufas
A. Mickevičius (A. Mickiewicz). Vėlinės arba Konradas Valenrodas (pasirinktos ištraukos)
O. de Balzakas (H. de Balzac). Tėvas Gorijo arba Eugenija Grande
A. Platonovas arba I. Buninas (pasirinktas apsakymas)
R. M. Remarkas (R. M. Remarque). Vakarų fronte nieko naujo arba Juodasis obeliskas
Dž. Selindžeris (J. D. Salinger). Rugiuose prie bedugnės
U. Eko (U. Eco). Rožės vardas
J. Gorderis (J. Gaarder). Mergaitė su apelsinais
Pagrindinės teorinės sąvokos. Mokiniai turi suprasti ir vartoti šias sąvokas: aliuzija, antika, antitezė, apybraiža, apysaka, autoironija, avangardizmas, elegija, esė, groteskas, hiperbolė, impresionizmas, įvaizdis, kontekstas, kultūros epocha, lyrinis išgyvenimas, lyrinis subjektas, literatūros kryptis, metafora, miniatiūra, modernizmas, motyvas, neoromantizmas, paradoksas, parodija, realizmas, Renesansas, romantizmas, satyra, simbolis, simbolizmas, siužetinė linija, sonetas, stilius, stilizacija, viduramžiai.