Niujorko respublika

Viskas su knyga butų gerai, jei nebūtų vienos problemos – nepatikėjau aš ja, kažko man pritrūko. Na, taip kažkaip, nežinau, kaip. Lyg ir autorė užsimena, kad čia remiantis true story (tikra istorija), gal taip ir yra, nesiginčiju, tada sakau, kad tikra istorija papasakota netikroviškai. Pvz., gal ir graži mintis pradėti knygą tuo pačiu vaizdu, kaip ir pabaigti, na, bet ar tikrai tiekos metų skiriamos scenos gali būti tokios vienodos? Ar gali sovietinė trylikos metų mergaitė iš vakarų pasaulio mačiusi tik “Otto” katalogą, tik iš draugės pasakojimų įsivaizduoti kepamų kaštonų kvapą ir mirgančias Times aikštės reklamas (mes tada nė velnio reklamų neįsivaizdavom, o tuo labiau tokių reklamų)? O ar galėjom įsivaizduoti (ypač būdami trylikos metų), kad yra kažkokia Septintoji aveniu kampu su 42-ąją gatve? Dieve, juk mes normalaus spalvoto teliko nebuvom matę, gerai dar kad neįsivaizduoja kokio laptopo, užtenka ir tokio pat netikroviško puodelio kavos rankoje. Visi šitie faktai po kokių 20 metų pasakojami knygos pabaigoje jau yra visiškai normalus dalykas, bet pradžioje… nea.

Su tokia pradžia galvojau, visai nieko gero nebus, bet vėliau knyga įsivažiuoja ir visai smagiai skaitosi. Nors ir netikiu iki galo vis tiek. Oskaras, kad ir labai mielas ir romantiškas vaikinas, tikras princas, man atrodo netikras. Žinoma, jis ir turėtų toks būti – iš užsienio atvažiavęs į tuoj tuoj būsiančią laisvą Lietuvą, bet vis tiek, gal ne iš Itono koledžo atvažiavo, kad taip jau lotyniškas sentencijas trylikametis skaldo. Tiesiog per anksti. Gal šešiolikametis būtų ok, bet trylikametis, nu, nelabai man tikroviškai atrodo.

Man patiko, kaip buvo pateiktas politinis fonas – be jokių šūksnių ir didelių revoliucijų, nors iš kitos pusės, aš, būdama truputį jaunesnė nei knygos herojė, sausio įvykius išgyvenau labai dramatiškai ir neabejingai, bet nereiškia, kad visi taip išgyveno, tad šitą liniją užskaitau. Kaip ir visus daugiabučio kaimynus, tačiau šiškų namas, kuriame gyvena Oskaras su tėvais, man kažkaip per arti, vos ne per kiemą nuo eilinio proletariato, kas būtų kaip ir ok, jei jie gyventų senamiestyje, tačiau taip nėra.

Knyga turi bendrų taškų su R.Rowell Eleanor & Park, tik šioji labai įtikinama, kad net pradedi pykt, kad priskiriama young adult kategorijai, nes tokių neskaitydami suaugėliai praranda žvilgnį į vaiko pasaulį paauglio akimis. O “Niujorko respublika” – nieko labai blogo, bet ir nieko labai gero. Bet paaugliams tikrai geresnis tekstas skaityti nei Gerb. kunigaikščio Gedimino laiškai.