Month: April 2016

Šuo ir jo berniukas

~ kzL ~ 7 Comments

suo

Koks gražus viršelis! Ir knyga ne mažiau graži.

Istorija prasideda gana įprastai – dažniausiai visi vaikai, kurie neturi šuns, jo nori. Dažniausiai tėvai mano, kad norą turėti šunį galima kompensuoti visokiais kitokiais dalykais, ypač, jei turi daug pinigų. Mano vaikai, aišku, irgi nori šuns, tai aš jiems šuns nebuvimą tikriausiai bandau kompensuoti knygomis. Tuo greičiausiai visai nesiskiriu nuo knygos veikėjo tėvų, kurie atrodo baisiausiai susireikšminę ir nesupratingi.

Sterilieji Halo tėvai nusprendžia, kad maldavimų pakaks ir jie kaip nors pakęs šunį keletą dienų. Per tą laiką tai berniukui jis garantuotai nusibos (jiems tai tikrai), ir tada namuose įsivyraus daiktiška ramybė, kai visi dideli norai yra patenkinami parduotuvėse. Taigi Halo tėtis nuvažiuoja į šunų nuomos agentūrą ir išnuomoja šunį savaitgaliui. Kiek džiaugsmo Halui! Kiek naujų atradimų, pažįstamų ir veiklos! Ir kiek skausmo ir nevilities, kai jam nežinant po kelių dienų šuo yra grąžinamas atgal.

Nieko nebus. Halo kantrybė baigiasi, jis nusprendžia pabėgti iš namų, susirasti savo šunį, jį pagrobti ir keliauti pas senelius! Nuotykiai prasideda! Juose paslėptos gyvenimiškos pamokos apie draugystę, pasitikėjimą, ištikimybę – irgi. Aš irgi užsinoriu šuns, tik nenoriu dar anksčiau keltis iš ryto… Ką daryti?

 

Kaip prisijaukinti traukinį

~ kzL ~ Leave a comment

kaip-prisijaukinti-traukini_1

Vaikystėje taip ir neteko turėti šuniuko. Nepaisant visų pažadų ir maldavimų. Gaila, nežinojau, kad galima laikyti traukinį. Gal traukinio tėvai būtų nenorėję labiau nei šuns ir galiausiai būtų nusileidę?

Skaitai “Kaip prisijaukinti traukinį” ir šypsaisi, nes labai graži knyga. Dar dėl to, kad niekada nepagalvojai, kad galima turėti tokį draugąir dar daip jausmingai – nes vis dėlto prisijaukinimas tokia savotiška apgavystė, na, žinote gi, kaip jaukinami laukiniai arkliai – pirmiausia turi būti pakankamai greitas ir vikrus, kad jį pagautum, paskui kantrus, kad išjodinėtum, ir tik paskui gali džiaugtis abipuse draugyste.

kaip-prisijaukinti-traukini_04_150RGB

Taip ir su traukiniais – kai jau nusižiūri tau patinkantį, ilgai ir kantriai turi jį jaukintis, su juo žaisti ir juo rūpintis, kad jaukinimas peraugtų į tikrą draugystę. Na, o kaip viską padaryti nuo pradžios iki pabaigos – rasite knygoje, kuri gali tapti nuostabia dovana vaikams, mėgtantiems traukinukus. Jau žinau, kam vešiu dovanų.

Balansas

~ kzL ~ Leave a comment

balansas

Kai kur numatau maisto blogerius mininčius savo tinklaraščio lankomumą, pasiguodžiu, kad nėra ko lygintis, nes valgo tai visi, o štai skaito toli gražu ne. Jei knygas valgytume, gal ir knygų blogai  (LT) turėtų milijoną lankytojų per dieną.

Maisto knygos yra tarpinė stotelė tarp knygų skaitytojų ir vagytojų. Aš labai mėgstu maisto gaminimo knygas, nes dažniausiai jos būna labai gražios, atspausdintos ant gero popieriaus ir dar su gražiomis nuotraukomis. Vartau ir gėriuosi. Ir nors pati namie turiu keletą maisto gaminimo knygų ir net turiu susižymėjusi man labiausiai patikusius receptus, kuriuos, mano manymu, net aš, gaminimo nemokša, sugebėčiau pagaminti, dažniausiai jomis nesinaudoju. Jei noriu kažkokio recepto, dažniausiai ieškau internete. Štai toks paradoksas.

Taigi, istorinis momentas, nes šiandien aprašoma pirmoji mūsų blogo kulinarinė knyga. Na, sakysit, ką gi aš ten perskaičiau, receptus ar ką, kad čia dabar aprašynėsiu. Akyli blogo sekėjai tikriausiai prisimena, kad knygą gavau dovanų knygų mugėje, o receptų perskaičiau tik kai kuriuos, skaniausiai atrodančius, o bet tačiau ten yra kur kas daugiau nei receptai. Ir aš visiškai nesišaipydama ir net nevartydama akių sakau, kad ten yra sudėtos geros savijautos paslaptys. Prašom nevartyt akių. Rimtai. Nes “paslaptis” išbandžiau ant savo valios, geros savijautos ir savo lašinių (cha cha cha) ir jos tikrai veikia. Tiesiogiai proporcingai veikia gerą savijautą ir atvirkščiai proporcingai lašinius. Kuo didesnė valia, tuo geresnė savijauta ir tuo labiau šakės lašiniams (iš tikro lašiniai yra kodinis aknės, blogo cholesterolio, aukšto kraujospūdžio ir visokių kitokių velnių žodis). Tai va. Šiuo metu man su valia dėl tam tikrų priežasčių (visiškai nepateisinamų) nesiseka, tai įsivaidzuokite, kaip man viskas veikia proporcingai ir atvirkščiai proporcingai. Negalėčiau knygos autorei Vaidai pažiūrėt į akis. Na, bet mano tokia natūra, kad vis tiek žiūriu ir dar juokiuosi. Ir savęs, aišku.

O knygoje viskas labai aišku ir paprasta – labas rytas, pusryčiai. Paskaitai, ką valgyti pusryčiams, o paskui pasižiūri receptus su jau minėtomis gražiomis nuotraukomis. Pažiūri ir jau pavalgęs. O iš tikro tai paskaičiau ir pradėjau gardinti savo rytinę košę lydytam svieste patroškintom daržovėm. Taip paskanėjo mano pusryčiai! Dar reikia kažkaip nepamiršti gardinimo riešutais ir sėklomis, alyvuogėm, užtepėlėm ir kokiu pesto. Pastoviai pamirštu, nes virtuvėj neturiu fantazijos (išskyrus patiekalų sugadinimo).

Tada, aišku, laba diena, pietūs, ir viso gero vakarienė. Ir dar viskas turi būt skanu. Nes kaip gali būt neskanu, jei skaniai nufotografuota. 😉

Nors ant knygos yra nuoroda, kad joje “skanus maistas ir sveikos gyvensenos idėjos aktyviems žmonėms”, o knygų žiurkės aktyviai dirba galva, na, dar ir su kompo klaviatūra, vis tiek galite rasti geros savijautos patarimų ir patiekalų, kurių gal tik mažiau valgyti reikėtų nei dideliems aktyvistams.

Dabar tai norėčiau išbandyti burokėlių rauginimo receptą, bet nesu net ragavus raugintų burokėlių, kaip žinoti, kad tai, kas gavosi yra tai, kas turėjo gautis? Štai kur klausimas.

Paskutinieji liudytojai

~ kzL ~ Leave a comment

paskutiniai

Baisi knyga. Skaitai ir galvoji, viešpatie, ir kam aš skaitau iš viso tokį siaubą – daug mažų vaikų balsų pasakoja savo kraupius vaikystės išgyvenimus karo metais. Protu nesuvokiamas, ašaromis neišverkiamas. Tokių baisių, kad pasakojantys senukai apie savo vaikystę iš viso kalba vos ne pirmą kartą po daugelio metų. Savo istorijų, kurių nenori prisiminti, bet pamiršti irgi negali.

Originalo kalba šios knygos pavadinimas kitoks – У войны не женское лицо. Ir, atrodo, viską pasako toks pavadinimas. Nemoteriškas veidas karo ir tiek. Išleista 1985 m. Lietuvoje – 1989. Perleidžiant knygą jau reikėtų geros redakcijos, nes atiduota duoklė tarybinei šlovei – garbingai plaikstosi pionierių kaklaraiščiai, blogieji fašistai ir gerieji gelbėtojai – kankiniai.

Goodreads šita knyga vertinama 4,51. Nesuprantama, kaip galima tokiai knygai iš vso duoti kažkokį vertinimą.

Yra toks pasirinkimas – No rating.

Speaking of Boys

~ kzL ~ 2 Comments

boys

Raising Cain berniukų mamoms ir tėčiams reikia turėti prie lovos ir nuolatos skaityti. Neiškenčiau ir nusipirkau dar vieną to paties autoriaus knygą. Nepasakyčiau, kad sužinojau labai daug naujienų, tačiau daug dalykų tikrai priminė – kaip suprasti berniukus, kaip elgtis, kaip reaguoti. Visokiais atvejais – kai jaučiate, kad tolsta jūsų štai prieš mėnesį dar buvęs jaukus ir meilus nuolatos besiglostęs berniūkštis, kai mušasi su broliu arba tyčiojasi iš paauglės sesers, kai tėčiui depresija, kai pagavote rūkant, jei įtariate, kad sūnus homoseksualus, jei radote prezervatyvų, jei problemos su mokykla ir dar koks šimtas reikalų.

Knyga dialogo forma – klausimas iš susirūpinusios mamos ar tėčio, o tada autoriaus atsakymas. “Raising Cain” nepermuša, tačiau praktiškai labai naudinga, lengviau atpažinti ir pritaikyti situacijas. Net jei tavo berniukas dar visai mažas – geriau būti visaip pasiruošus. Įdomu, kad dažname patarime autorius sako maždaug taip: “Na, jei norite visisškai sugadinti savo santykius su sūnumi, tai elgitės taip, tačiau, jei norite santykius išaikyti…” Čia jau prasideda aukštoji matematika. Kartais ir santykiuose kaip matematikoje galima pritaikyti kokią nors formulę, pvz.:

All boys need from their mother is the mother’s calm acceptance that they are growing into men.

Piteris Penas ir Vendė

~ kzL ~ Leave a comment

piteris

Ach, net sustingau perskaičius autoriaus žodžius, kad vaikai yra “linksmi, nekalti ir beširdžiai”. Tikriausiai dėl to, kad šie žodžiai taip žiauriai skamba ir yra gryna teisybė. Bet čia jau tikriausiai suaugusių reikalas apsimesti, kad yra visai kitaip nei yra. O ši knyga ir yra apie tai, kaip vienas berniukas visai nenori suaugti ir gyventi labai rimto suaugėlių gyvenimo. Tik, jei nori sustabdyti laiką, turi išpildyti keletą sąlygų ir tos sąlygos, kaip ir įprasta sutartyse, būna užrašytos mažytėmis raidėmis – turi gyventi Niekados šalyje ir visam laikui atsisakyti mamos.

Būtent toks yra Piteris, berniukas su visais pieniniais dantukais – lengvabūdis nenuorama, pamirštantis visus pažadus. Ir dar žavingas vilioklis, sugebantis išvilioti iš mamų glėbio mergaites, kurios “dirba” mamomis berniūkščiams Niekados šayje.

Kaip Niekados šalyje atsiranda berniukai? Ach, berniukai pamestinukai, “tai vaikai, iškritę iš vežimėlių, užsižiopsojus auklėms. Jeigu per septynias dienas jų niekas nepasigenda, jie išsiunčiami toli, į Niekados šalį, kad būtų padengtos išlaidos.” Su mergaitėmis taip nebūna, nes “mergaitės per daug protingos, kad kristų iš vežimėlių.” Ir tai yra vienitelė pagyra mergaitėms, kurios šiaip dirbdamos mamomis yra “princesės”, dirbančiomis visus juodus mamiškus darbus. Taip, taip, nesiginu, kad taip nėra tikram gyvenime, dažniausiai būtent taip juk ir yra, bet skaityti savo dukrai apie tai, kaip Vendė ado berniukų kojines, kai berniuka tuo metu šėlioja, man kažkaip nelabai patinka. Man labiau patiktų, kad Vendė nevaidintų mamos ir šėliotų kartu su kitais vaikais.

Taip kad knyga truputį vietomis iškrenta iš mūsų laikmečio, tad vyresnieji skaitytojai turi būti pasiruošę paaiškinti, kas ten prie ko prieš šimtą metų būdavo Škotijoje (Lietuvoje greičiausiai būdavo daug blogiau). Nors, čia, žinoma, tik man viskas kliūva, kaip ir su Danuku Dunduliuku buvo, kur visiems labai linksma, o man – labai liūdna. Garsiai skaitant praleidus keletą pasenusių eilučių, viskas eisis puikiai.

***

Ar žinote, kad vardas Vendė (Wendy) yra sugalvotas šios knygos autoriaus J.M.Barrie?

Fates and Furies / Moiros ir furijos

~ kzL ~ Leave a comment

fates

Knyga figūruoja visokiuose geriausių 2015 m. knygų sąrašuose, o labiausiai gal intriguoja dėl to, kad ją geriausia metų knyga pripažino Barakas Obama, na, ir dar Amazon. O man reikėjo už kažko užsikabinti po Ferrantes triumfo štiliaus, kai nieko nenori, nes, atrodo, geriau nebus jau.

Fortūnos ir Furijos. Sėkmė, likimas ir atsitiktinumas prieš kerštą. Štai kas taip suintrigavo poną prezidentą. Labai prezidentinė tema, ane? Kiekvieno politiko kelyje po fortūną ir furiją už kiekvieno posūkio. Bet, pala pala, čia ne apie politiką. Čia apie santuoką.

Abiejų knygos herojų asmeninės istorijos gerulės, yra ką papasakoti (bet vienas kitam nelabai pasakojasi). Klausant vis persekioja toks negerumo jausmas – kaip žmonės vienas kito nepažįsta diena iš dienos šalia gyvendami ir aplinkai kurdami svajonių poros įvaizdį. Kaip Mathilde prisipažįsta – savo vyrui Lotto ji nemeluoja, ji tiesiog nepasako, o ir kas sakytų, kai ir pačiam greičiausiai norėtųsi daug ką pamiršti.

Great swaths of her life were white space to her husband. What she did not tell him balanced neatly with what she did. Still, there are untruths made of words and untruths made of silences, and Mathilde had only ever lied to Lotto in what she never said.

Bet ji ne tik Lotto nesipasakoja, beje, Lotto jai irgi nelabai, jos istorijos beveik niekas nežino ir Mathilde tikrojo gyvenimo vienatvė, sugebėjimas susitvarkyti su tokiu mastu išgyvenimų be niekieno pagalbos ir paramos, ypač ankstyvoje vaikystėje, yra toks, kaip čia pasakius – neįtikėtinas.  Tiesiog man pasirodė truputį rieboka vienam žmogui. Lotto’ui irgi kiek per riebu pasirodė (nes jis gal ne toks kiborgas kaip žmona), nors sužinojo tik mažą dalelę graikų dievų intrigų ir detektyvų.

lauren

Manau, ne veltui goodreads duoda knygai 3,60. Daugybė komentarų apie tai, kaip apie 80 puslapį knygą norėjosi mest į šalį (kaip ir man, nors nežinau, kelintas ten puslapis buvo). Sakyčiau, autorė tikrai turi ką pasakyti, bet, va, su skaitytojo įtikinimu… Gan daug abejojančių, nors pilna ir susižavėjusių. Daviau 3. Bet tas trejetas toks sakantis, kad visai verta paskaityti, ypač jei patinka tokio tipažo knygos, kaip “Gone Girl” arba “Girl on the Train”. Gal patikėsi arba šiaip pasidžiaugsi, kad tavo iš pažiūros nuobodus gyvenimas gal visai ir nieko.

PS Prikabinu ir lietuvišką viršelį

Groff_moirosirfurijos_.indd