Prisiminimai apie Atomo imperiją

prisiminimai…ir suprato, kad erdvės ir laiko begalybėje galėjo susidurti Atomo imperija ir Žvaigždžių imperija… Tai nutiko Kinijoje, 20-aisiais metais, per imperatoriaus gimtadienį… Tą dieną kažkas perskrodė kosmosą irsumaišė jo likimo kortas… …neatrenkamai… …sumaišė taip, jog dabar jau nebeįmanoma sužinoti, kokia tvarka turi būti papasakota jo istorija, kad įgautų prasmę…

Perskaičiusi knygą, sugrįžau į pačią pradžią. Vienas iš atvejų, kodėl grįžtu į pačia pradžią būna, kai pradžia būna labai glaudžiai susijusi su knygos pabaiga (būna, gi, kad istorija pradedama pasakoti nuo pabaigos), o kitas atvejis būna, kai nelabai suprantu knygos, tai vėl grįžtu į pradžią ir į bandymą suprasti.

Tai va, grįžusi perskaičiau šiuos žodžius ir supratau, kad nieko ten nereikėjo suprasti, nes šitas sakinys yra visos makalynės ir chaoso paaiškinimas ir išsipirkimas. Nes, garbės žodis, nu ir susukta knygoje viskas. Kad suprasti gal reikėtų kažkokias skyrių scemas braižyti, nu, bet ką žinau, nesu tokia jau fanė, kad daryčiau archiologinius knygos kasinėjimus, kad suprasčiau knygą. Arba gal aš čia komiksus per daug atsipalaidavus skaičiau? Gal reikia labai rimtai susikaupus skaityti? Prisipažinsiu, “Persepolio” tipo laiko tėkmė man patiko labiau, čia labai jau laikotarpiai ir civilizacijos susisukę ir niekas jokių palengvinimo užuominų neduoda. Tai ir perskaičiau, prisipažinsiu, šiaip gerėdamasi iliustracijomis ir knyga (tikrai labai graži ir popierius mielas liesti), bet galų iki galo nesuvesdama. Bet gal ir nėra tų galų ten? Gal veltui čia kankinuosi? Nežinau. Vėl grįžtu prie citatos. Užburtas ratas…

Beje, gal galit pasiūlyti kokius tikrai gerus komiksus? “Gertrūdą” jau užsisakiau ir laukiu.

Kavinė pasaulio pakrašty

kavine-pasaulio-pakrasty

Šitą knygą, labiau knygutę, ėmiausi skaityti nekreipdama dėmesio į “romanas apie gyvenimo prasmę”. Ne dėl to, kad nėra prasmės, bet šiaip, įdomu pasidarė, kas ten per kavinė. Ir dar, prisipažinsiu, kad plona knygutė, nes jeigu būtų labai stora, tai gal ten jau tikrai ir būtų apie tą gyvenimo prasmę ir tada tikrai nė iš tolo neskaityčiau.

Kaip bebūtų keista, labiausiai man įstrigo žodžiai pratarmėje:

Labiausiai slėgė, kad retą kurią dieną nepaklausdavau savęs: ar gyvenime neturėtų būti ko nors daugiau nei dešimt ar dvylika darbo valandų tarp kabineto sienų? Darbo, kurio pagrindinis tikslas, kaip atrodė, sulaukti paaukštinimo, o tada jau praleisti biure po dvylika-keturiolika valandų per parą.

Kai supratote, knygos herojus yra darboholikas su netikusiu gyvenimo tikslu. Tad knyga tinkama visiems darboholikams arba visiems be tinkamo gyvenimo tikslo arba ir to, ir to. Nes gal paskaitysi ir tau užsidegs lempa, ir apsišvies protas. Nes žinot, atrodo, kad dirbame tam, kad kažką galėtume veikti ateityje. O iš tikro, sako, reikia dabar dirbti tą ateities darbą ir tada nebereikės toje mizeriškoje dabartyje laukti išganingos ateities. Bet čia jau galime pasiginčyti. O kas jei ta ateitis ne tik tavo, bet ir tavo vaikų? Nes su savo ateitim žmogus gali daryti ką nori, bet va, vaikų… O gal jei taip veiksi, gal viskas savaime susidėlios ir tau, ir vaikams, ir anūkams? Nes bus tiesiog geras užtaisas? Gera karma ir visa kita gerai?

Bet, žinai, kad veiktų, reikia tuo pradėti gyventi, nes vien tik skaityti knygas apie gyvenimo prasmę neužtenka. Nesvarbu, ar 103 psl. ar 700. Tai va, paskaičiau ir nieko nekeisiu. Na, bent jau kol orai neatšalo.

Beno knyga

Kiekvienas knygų skaitytojas pagalvoja, kad ir jam reikėtų parašyti knygą. Na, pagalvoja, pagalvoja, tuo viskas ir baigiasi. Tik ne Benas! Mažiau kalbų (minčių), daugau darbų ir kantrybės ir viskas tampa įmanoma.

Tadam! Pristatau Beno knygą, kuri, deja, dar neturi pavadinimo (o čia vos ne sunkiau nei knygą parašyti – sugavoti pavadinimą). Jei kam kils minčių, būtinai pasidalinkite.

O dabar pasiraitokite rankoves, užsidėkite akinius ir keliaujam į nerealią Beno fantaziją.

Spoiler: bus kraujo. Brrr.

1 dalis

Ledinukų rūmai

ledinuku-rumai-1

Niekaip negaliu apsispręsti dėl šios knygos su daug daug žodžių. 470 puslapiųir tikrai ne double space, atsiverskit, pamatysit. Pabandysiu surašyti, ko man čia nesiseka susigaudyt, ga kol rašysiu ir susigaudysiu – būna ir taip.

Istorija prasideda (iš tikro tai ji prasideda daug kartų) labai įtraukiančiai. Tiesa, prisipažinsiu, kad labiau įtraukė antroji pradžia, o gal net trečioji besivadinanti “Dar anksčiau”, kai į Stambulą atplaukė pabėgelė Agripina Fiodorovna Antipova – seno vyro jauna žmona. Tiesiai iš Krymo (kažkaip viskas labai simboliška, nors knyga ir rašyta prieš Krymo šiandieninius reikalus). Nėščia. Ne tik pilvą, bet ir save reikia kažkaip gelbėti, o senyvas vyras, tėvynės negandų visiškai išmuštas iš vėžių, šeima pasirūpinti nesugaba, tenka Agripinai. Taigi tempia abu, o paskui jau ir tris, už pakarpos pirmyn- kažkaip reikia kapanotis. Deja, nelabai sėkmingai tas jų gyvenimas klostosi, tad jau minėtas vyras Pavelas perlipa savo išdidumą ir kreipiasi į Prancūzijoje gyvenantį brolį – gelbėk! Prancūzijoje prasigyvena ir daug vandens nutekėjus, jau visai senatvėje, sugalvoja grįžti į Stambulą ir kaip dovaną žmonai vyras pastato jai Ledinukų rūmus.

Dabartyje tai Ledinukų rūmuose gyvena visokiausio plauko ir keistumo gyventojai. Skaitai keisčiausias jų istorijas, skaitai ir viena mintis vis sukasi galvoje – ir kurgi jie nuves šie žodžiai, tiek daug žodžių, kaip jie susiriš, sujungs gijas ir susipins. Skaitai skaitai ir vis galvoji “So what?” Kažkaip man atrodo, kad neturėčiau skaitydama apie tai galvoti, jei specialiai nesistengiu.

Tokia ir gaunasi dilema – kai skaitai įdomu, bet nėra tos pirmyn vedančios natūralios intrigos, kuri traukia prie knygos dieną naktį. Neturėtų būti, kad kol paskaitai apie vieno buto gyventojus, pamiršti, ką ten veikė kitas. O pamiršti todėl, kad jie paskiri tokie, pabirę. Apie kiekvieną galima parašyti knygą ir autorė tai puikiausiai sugebėtų, bet šį kartą man atrodo, kad apjungti žavingas buto gyventojų istorijas nevisai pavyko. Bendrai juntama smarvė ir tarakonų “dalybos” – per silpna jungtis. Pritrūko man ir kulminacijos.

Tai toks ir jausmas. Lyg kažkas gerai, bet kažko ir trūksta. Bet būtina paskaityti visiems “kolekcionuojantiems” Stambulą. Arba prieš važiuojant.

 

Spintos istorijos

Spintos-istorijos-1914

Neįtikėtina, bet prieš beveik 6 metus šitam bloge buvo įrašas apie spintą ant viškaus. Skaitydama vaikams šią knygą, prisiminiau, kad ir mano močiutės namo viškus yra pilnas visokių istorijų, paslapčių ir stebuklų (reikia tik tikėti), tai taip kažkaip  ir skaičiau ilgesingai ir su nostalgija (nors žodis ir nelabai tinkamas, bet suprantat, ką turiu omeny).

Kaip ir šiandien, lietui lyjant, Emilija iš neturėjimo ką veikti eina ten, kur greičiausiai jai eiti nelabai leidžiama – kopėčiomis į palėpę. O šios dažniausiai, jei jau būna, tai nebūna tuščios. Dėžės dėželės, skrynios, spintos ir spintelės, seni rūbai ir rakandai, iš kurių galima sudėlioti visą šeimos istoriją, o jei dar sugebi juos prakalbinti, tai sužinosi ko neįsivaizdavai, na, pavyzdžiui, tavo būsimo mamos ir tėčio pirmajame pasimatyme juk niekas kitas išskyrus kokį skėtį ar lietpaltį gi ir nedalyvavo, tad jie apie tą pasimatymą ir papasakos objektyviai, geriau nei pati mama ar tėtis.

Tai smagi ir graži knygutė. Pradžioje gal kiek lėtoka ir nieko per daug nevyksta, bet pabaigoje visai smagu. Labai tinka jauniesiems skaitytojams, nes praktiškai nėra puslapių be iliustracijų – su iliustracijom gi smagiau ir greičiau, ir puslapiai neatrodo tokie nesibaigiantys. Tik viena mintis sukasi galvoje – kas dar tokias senienas kaip jaunystės lietpaltis laiko senose palėpių spintose? O gal aš čia tiesiog iš pavydo, kai žinau, kad mano abiejų močiučių palėpėse jau viskas sutvarkyta ir aš begaliu tik kuistis vaikystės prisiminimuose sukabintais džiūstančiais kumpais, spalių krūvom ir daiktais daikteliais, kurių net pavadinimų nežinodavau.

Spintos-istorijos-vidiniai-28-29

The Days of Abandonment / Apleisties dienos

the days

Su širdgėla, garbės žodis, rašau, kad man, tuoj apsiverksiu, mano mylimosios Elenos Ferrante knyga “The Days of Abandonement” visai nepatiko. Ir aš, šiandien baigusi klausyti, tik noriu kuo greičiau ja atsikratyti ir move on. Greičiau.

Knygoje pasakojama apie ką tik vyro paliktą moterį. Pirmam sakiny, man atrodo. Ir keletas mėnesių po palikimo. Kaip ji visą tai išgyvena, kaip tvarkosi, kaip ją užgriūna kasdienybė, buitis, vaikai, neviltis, šuo ir t.t. Na, visa tai labai suprantama, šokas ir visa kita, ir atrodo, viskas ten teisingai, vietomis iš tikro taikliai ir jautriai, neatrodo, kad būtų išlaužta, bet, nu, man nusibodo. Tikrai. Ir aš net keletą kartų galvojau, kad viskas, užtenka, bet vėl, kadangi negalėjau atsiversti ir paskaityti pabaigos (nes klausiau), tai smalsumas nugalėjo ir klausiau iki galo. Ir gerai. Galiu pasakyti, kad pradžia ir pabaiga man patiko labiausiai. Kur ten nepatiks pabaiga, po tokios kankynės. Džiaugiesi, kad baigėsi ir dar taip neblogai.

Kadangi dabar tik man kyla noras moralizuoti, tai tuo ir baigsiu.

 

Vieno žmogaus bohema

vieno-zmogaus-bohema

“Vieno žmogaus bohema” yra smagus vieno vakaro pasibuvimas su knyga. Na, ir su Ugne. Neliūdnas, nors kartais apie liūdnus dalykus, greičiau nelėkštas ir saviironiškas. Keletą kartų net teko griebtis pieštuko pasibraukti keletą taiklių minčių – juk ne su kiekviena knyga taip atsitinka. O keletą kartų teko gaudyti bepabėgantį dėmesį.

Man atrodo, kad esu skaičiusi visas Ugnės Barauskaitės knygas. Tikrai skaičiau “Dešimt”, o kitos kažkaip nelabai atsimenu. Buvo tai senų senovėje, skaityti tikrai buvo nenuobodu. Tad visos storos knygos į šalį, skaitau Barauskaitę.

Paprastai tariant knyga yra apie Ugnės gyvenimo tarpsnį (tikriausiai nuo 2005 iki 2015, ankstesni tarpsniai kitose knygose).  Autobio toks. Bepigu savo gyvenimo motyvais sukurti kažkokį personažą ir paskui prirašyti, kad “sutapimai yra visiškai atsitiktiniai”, o čia skaitai ir žinai, kam atsitiko ir kam taip buvo. O atvirumas man visada yra kažkoks oho! Nes visada toks kabo klausimas – kiek toli ir kiek atvirai galima nukeliauti? Kiek Tomui, Dainiukui ir Jūratei patinka būti Ugnės asmeninio atvirumo dalyviais? Kiekvienas gi savo teisybę turi, ar kiekvienas turi rašyti savo teisybės knygą? Tad čia skaitome Ugnės teisybę, jos keliones, jos Stambulą, kur vaikštinėja, vaidina, kad moka turkų kalbą, šoka pilvo šokį, žino, kiek galima žiūrėti arba nežiūrėti turkui į akis. Pilna Turkijos mano skaitymuose šiuo metu kartu su “Ledinukų rūmais”.

Nepaisant visų bla bla bla, ar patiko? Patiko. Ar ilgam užsiliks galvoj? Man – ne, išskyrus tas pabrauktas vietas, nes jose truputį apie mane arba apie tai, kaip panašiai galvoju, net pati nustembu, kai perskaitau…

***

“…aš visada patikrindavau konflikto svorį mirties kontekste. Man buvo nesupratama, kaip galima rėkti vienam ant kito, esą nekenčiu tavęs, dink man iš akių! – kai dingę iš akių jie gali ir nebepareiti. O jei numirs, kas tada? Padėsi ant viršaus gėlių?”

 

 

Kaip Rikis rašė istoriją

rikis

Mano šešiametis mokosi skaityti. Skie-me-nuo-da-mas. Sako, kad Elementorius jam jau nusibodo. Klausiu, kodėl, tačiau svarių argumentų neišgirstu. Gal žmogui tiesiog norisi įvairovės ir tiek. Kiek gi gali mama malti, o tėtis kalti. Tai štai, prašom, truputis įvairovės mažiesiems skaitytojams- iš pradžių Rikis (čia tas šuo paveikslėlyje) mokėsi skaityti, o kai jau pažengė skaityme, tai jau galima ir istoriją parašyti. O mažiesiems skaitytojams apie tai skiemenuojant paskaityti.

Beje, matai tą mažą geltoną paukštelį šalia Rikio? Tai čia jo mokytojas. Labai labai protingas ir turintis labai gerų patarimų pradedantiems rašytojams. Ir aš čia nė truputėlio neironizuoju.

-Nežinau, ką rašyti, – pasakė jis mokytojui. (Skiemenuotai, aš patingėsiu brūkšnelius sudėlioti).

-Nesijaudink, – nuramino jį paukštelis. – Sugalvoti gerą istoriją – viena sunkiausių rašymo dalių.

Kaip mums sekasi su tuo skiemenavimu? Visaip, būna geriau, būna blogiau, viskas priklauso nuo nuotaikos ir žodžio ilgumo. Klausantis skiemenavimo kartais labai norisi, kad vertėja būtų lankstesnė ir paieškotų paprastesnio žodžio ar žodžio formos. Nes čia tokia kaip ir dilema, taip, vaikas turi išmokti skaityti sudėtingus žodžius, bet pirmiausia turi apskritai išmokti skaityti, o kai jau išmoksta, tai ir sudėtingus žodžius gali perskaityti be specialios skiemenuotos knygutės. Svarbiausia yra neprarasti momento, nesukelti bereikalingos frustracijos, kuri kelia nepasitikėjimą ir atmuša norą bandyti.

Pavyzdžiui,  vien tik panaudojant paprastesnę žodžio formą, vietoj keturių skiemenų žodis būtų trijų, o tai juk besimokančiam daug papraščiau perskaitytiir suvokti. Juk tekstas tikrai nenukentės je vietoj “mėgs-ta-miau-sią pa-ga-liu-ką” bus tiesiog “mėgs-ta-mas” arba vietoj “at-si-vers-da-vo” tiesiog “at-vers-da-vo”. Tik tiek, o jau žodį daug lengviau sujungti ir suprasti, nes kol kas to supratimo skaitant tikrai ne per daugiausia. Bet nieko, mokomės, su pagalba perskaitom ir sunkius žodžius, o man nėra geresnio jausmo, kaip išgirdus “mama, einam paskaityti”. Ir nesvarbu, kad čia iš didelio noro gauti prizą už skaitymą. Iš pradžių gudriai suviliosim, o paskui, tikiuosi, meilė pati viską sutvarkys.

 

A Little Life

a little

Hanya Yanagihara knyga paskutiniu metu figūruoja visuose įmanomuose sąrašuose ir premijose. Šiuo metu ji kabo Man Booker trumpajame sąraše, buvo National Book Award for Fiction finalistė, Andrew Carnegie Medal for Excellence for Fiction trumpojo sąrašo “dalyvė”. Ir jei koks knygų fanatas nėra jos skaitęs, tai greičiausiai tik dėl to, kad nenorėjo prasidėti su eiline plyta – 700+ puslapių arba kas nors patikimas skatė prieš jį ir patarė pasaugoti nervus ir psichinę sveikatą.

Ši knyga nėra atostogų knyga, anei nėra ji lengvas pasiskaitymas. Kartais ją klausant mane tiesiog surakindavo iš siaubo ir nevilties. Perskaičiusieji knygą sako:  “I will not forget these people a long time but I will not recommend the book to anyone without an ALL CAPS warning. I am exhausted. (Nancy)” arba “The truth is, though, I can’t recommend this book to people, not without knowing them very well. Because it’s a difficult journey that I can’t suggest everyone take. Don’t take this book lightly. But if you do choose to read it, if you choose to flip to that first page, be prepared for something inexplicable and jarring, but resilient and beautiful and ultimately worthwhile. “(Maxwell)

Toks ir yra jausmas perskaičius šią knygą. Niekas nenori savo draugų ir pažįstamų siųsti į tokį košmarą, nuo kurio negali atsiplėšti. Būtent tame ir yra knygos paslaptis – gerai (su kai kuriom išlygom) parašyta knyga su siaubingu siužetu, kraupiomis detalėmis, nuo kurių neina pabėgti, negali knygos numesti, kažkodėl negali sustoti, nors labai norisi. Ir patikėkit, aš savo galvoje turiu tik vieną žmogų, kuriam rekomenduočiau perskaityti tokiais gal profesiniais sumetimais, jei taip galima tuos sumetimus pavadinti.

Viskas prasideda nuo keturių vaikinų, kurie apgyvendinti viename bendrabučio kambaryje, tampa geriausiais draugais. Jie visi labai skirtingi ir mokosi skirtingus dalykus JB – dailininkas, Malcolm – architektas, Willem – aktorius ir Jude – teisininkas. Bet tiek to tos profesijos, iš tiesų knyga yra apie draugystę, meilę, atsidavimą, kantrybę (begalinę, kartais net neįtikėtiną), o taip pat ir išaudojimą, apgavystes, uždarą ratą, iš kurio neįmanoma ištrūkti ir visas pasaulio nelaimes, kažkodėl atitenkančias vienam žmogui, likimo marionetei, su kuria žaidžiama lyg norint įsitikinti, kiek galima pakelti ir kiek tokio apžaisto žmogaus gali pakęsti aplinkiniai.

Prisipažinsiu, vienoje knygos vietoje verkiau. Bet iš laimės, nes buvo toks palengvėjimas dėl kažko gero, kas nutiko. Žliumbiau ir pūčiau nosį, ir toj vietoj, maždaug visai ne pabaigoje, norėjau palaimingai padėti knygą į šalį. Bet padėti į šalį irgi nėra labai paprasta, nes, įtariu, būčiau buvus persekiojama šios knygos iki begalybės, viliojama sugrįžti, pabaigti. Kaip kitaip gali būti, kai numeti knygą ne iš nuobodulio, o dėl blogos pabaigos baimės? Net pabaigus ji visdar persekioja, dar negaliu imtis klausyti kažko kito.

Labai keista knyga.

Autorė apie savo knygą:

“One of the things my editor and I did fight about,” she says, “is the idea of how much a reader can take. To me you get nowhere second guessing how much can a reader stand and how much can she not. What a reader can always tell is when you are holding back for fear of offending them. I wanted there to be something too much about the violence in the book, but I also wanted there to be an exaggeration of everything, an exaggeration of love, of empathy, of pity, of horror. I wanted everything turned up a little too high. I wanted it to feel a little bit vulgar in places. Or to be always walking that line between out and out sentimentality and the boundaries of good taste. I wanted the reader to really press up against that as much as possible and if I tipped into it in a couple of places, well, I couldn’t really stop it.”

Įspėjimai!

Jokiais būdais nesugalvokite pasiimti šios knygos atostogoms.

Neskaityti jautriems žmonėms, linkusiems pulti į depresiją ar savęs žalojimą.

Neskaityti homofobams, nors kas čia dabar prisipažins toks esantis…Jau įsivaiduoju: “aš ne homofobas, bet…”

Neskaityti sunkiu gyvenimo periodu, jei viskas atrodo blogai, nes atrodys dar blogiau.

Negalvoti, kad visa tai sakau tik todėl, kad nenoriu su niekuo dalintis šedevru. Nes aš nežinau, ar tai šedevras. Kažkas tokio. Labai keisto. Tikriausiai verto perskaityti, ką žinau. Bet nesakyk paskui, kad neįspėjau.