Neįtikėtina, bet prieš beveik 6 metus šitam bloge buvo įrašas apie spintą ant viškaus. Skaitydama vaikams šią knygą, prisiminiau, kad ir mano močiutės namo viškus yra pilnas visokių istorijų, paslapčių ir stebuklų (reikia tik tikėti), tai taip kažkaip ir skaičiau ilgesingai ir su nostalgija (nors žodis ir nelabai tinkamas, bet suprantat, ką turiu omeny).
Kaip ir šiandien, lietui lyjant, Emilija iš neturėjimo ką veikti eina ten, kur greičiausiai jai eiti nelabai leidžiama – kopėčiomis į palėpę. O šios dažniausiai, jei jau būna, tai nebūna tuščios. Dėžės dėželės, skrynios, spintos ir spintelės, seni rūbai ir rakandai, iš kurių galima sudėlioti visą šeimos istoriją, o jei dar sugebi juos prakalbinti, tai sužinosi ko neįsivaizdavai, na, pavyzdžiui, tavo būsimo mamos ir tėčio pirmajame pasimatyme juk niekas kitas išskyrus kokį skėtį ar lietpaltį gi ir nedalyvavo, tad jie apie tą pasimatymą ir papasakos objektyviai, geriau nei pati mama ar tėtis.
Tai smagi ir graži knygutė. Pradžioje gal kiek lėtoka ir nieko per daug nevyksta, bet pabaigoje visai smagu. Labai tinka jauniesiems skaitytojams, nes praktiškai nėra puslapių be iliustracijų – su iliustracijom gi smagiau ir greičiau, ir puslapiai neatrodo tokie nesibaigiantys. Tik viena mintis sukasi galvoje – kas dar tokias senienas kaip jaunystės lietpaltis laiko senose palėpių spintose? O gal aš čia tiesiog iš pavydo, kai žinau, kad mano abiejų močiučių palėpėse jau viskas sutvarkyta ir aš begaliu tik kuistis vaikystės prisiminimuose sukabintais džiūstančiais kumpais, spalių krūvom ir daiktais daikteliais, kurių net pavadinimų nežinodavau.
knyguziurkes.com 