“Paskutinį elfą” vakarais skaičiau vaikams. Skaičiau ir galvojau, kad brolis gal kiek per jaunas (6) šitai knygai, nes jautėsi, kad sunku išlaikyti dėmesį ir išvengti visokių pašalinių darbų. Žinoma, vienas iš amžiaus nustatymo kriterijų gali būti ir iliustracijos – teksto čia daug, iliustracijų nėra ir reikia viską pačiam susigalvoti ir susikurti. Tad sakyčiau, kad nors taisyklių kažkokių amžiui ir nėra ir visi skaitytojai yra labai skirtingi, bet gal skaitytojas turėtų būti ne jaunesnis nei 8-9. Bet aš čia gal labiau orientuojuosi pagal savo klausytojus, tad nuomonė labai asmeniška.
Bendra knygos nuotaika man pasirodė kiek apokaliptinė. Na, gal ir natūralu, pažiūrėkite į knygos pavadinimą – elfas tai paskutinis… Jis dar visai mažytis, vos gimęs, bet labai protingas, protingesnis už sutiktus žmones, ir dar labai jautrus ir geras, turintis ypatingus ryšius su praeitimi. Toks šviesos spindulėlis tvano užgrobtoje žemėje. Ir misija jo knygoje – būti geru, būti gėriu.
Žmonės irgi tokie nelaimingi – suaugę žiaurūs dėl to, kad reikia išgyventi, vaikai – skriaudžiami ir našlaičiai – kažkaip iš tiesų nelengva skaityti. Bet čia gal taip suaugusio akim atrodo, vaikams gal kitaip? Vaikams gal čia nuotykiai? Tikiuosi, kad taip ir yra.