The Noise of Time / Laiko triukšmas

noise of time

Kas gai būti geriau už mažai ir tobulai? Aišku, tobulai visada norisi daug, bet dažniausiai taip nesigauna, kaip jau pastebėjome iš paskutiniu metu išleidžiamų plytinių knygų, kurių 150 puslapių galima išmest lauk.

The Noise of Time yra naujausias Julian Barnes kūrinys. Toks pat trumpas kaip ir The Sense of Ending, ir toks pat geras (su nekantrumu lauksiu gero vertimo ir mielai skaitysiu dar kartą). Plytų rašytojai galės nusigraužti sau nagus, kai Julian laimės dar vieną premiją su plona knyga.

Kas mane labiausiai nustebino ir sužavėjo – kaip žmogus, negyvenęs Sovietų Sąjungoje, taip gerai suvokia gyvenimo už geležinės uždangos slogumą, beprasmybę ir beviltiškumą. Kai net atimama teisė į savižudybę, nes sistemos užspaustas žmogus gerai suvokia, kaip nusižudydamas jis nebeteks balso apsiginti ir po mirties bus apjuodintas ir išvadintas liaudies priešu, kurio muzikos nevalia klausytis. Ach, taip, muzikos laiko triukšme ieško kompozitorius Dmitrijus Šostakovičius, apie jį ši knyga. Ir apie sovietinius siaubus. Apie pasirinkimą, kokiu žmogumi toje sistemoje būti ir kiek savęs parduoti ir atsisakyti. Apie siaubingą spaudimą. Kiek parduoti savo sielos? Ir kiek jos iš tavęs atima? Žaviai manipuliuodami ir spausdami. Apie nelaimę gyventi per ilgai, nes gali pamatyti ir išgyventi daugiau, nei norėtum.

Knyga, po kurios norisi klausytis muzikos.