Laikraščių berniukas

benriukas

Gyveno kartą (1959 m.) mikčiojantis berniukas. Net vardo jo nežinome, nes jis jam per sunkus ištarti, na, neužsikertant. Tiek to tas vardas, ir be jo galima istoriją papasakoti. Tikriausiai suprantate, kodėl šis vaikas nemėgsta pauzių – jų tiesiog jo gyvenime per daug, tad ir skyrybos ženklų sakinio viduryje jis nemėgsta (o gal ir dar nemoka sudėti), nes jo kalboje ir taip daug bereikalingų pauzių, ką ten tie skyrybos ženklai. Taip ir pasakoja savo vasaros istoriją – tik su taškais. Žinokit, visai lengva priprasti skaityti be skyrybos ženklų – nieko tokio baisaus, kai istorija įdomi ir įtraukianti.

Taigi, bevardis berniukas liepos mėnesį gauna pavaduoti savo draugą Artą, kurį vadina Ratu, nes taip jam lengviau ištarti, laikraščių išvežiojime. Tas išvežiojimas būtų visai nieko, netgi smagus, nes berniukas yra labai geras beisbolo metikas, numesti laikraštį iki prenumeratoriaus durų jam yra vienas juokas, bet yra vienas bet – penktadieniais jam reikia surinkti pinigus už prenumeratą, o tai reiškia kalbėjimą su svetimais žmonėmis. Tie žmonės gali pradėti uždavinėti visokiausius klausimus, į kuriuos bus galima atsakyti tik neištariamais žodžiais. Čia ir prasideda visi gyvenimo baisumai ir įdomumai.

Berniukas nedaug kalba, bet daug galvoja ir gražu skaityti tas jo mintis ir išvedžiojimus apie situacijas, kuriose jis atsiduria, ir žmones, su kuriais susiduria. Gerais ir nelabai. Bet gi iš to ir susideda susipažinimas su pasauliu – išeini iš savo kiemo ir kalbiesi su naujais nepažįstamais žmonėmis. Net jei mikčioji, ateis diena, kai turėsi iš to kiemo išeiti. Gal geriau per ilgai neatidėlioti, kad nepražiopsotum gerų žmonių, kurie gali tapti tavo draugais.

“Laikraščių berniukas” yra labai graži ir jautri autobiografinė knyga, kurią reiktų perskaityti visiems mikčiojantiems vaikams ir suaugusiems, o taip pat visiems, kas gyvena šalia mikčiojančių žmonių. Tiesa, skaitydama galvojau, kad skaitančiam jaunesniam vaikui reikėtų suteikti šiek tiek konteksto (nors gal ir ne, čia nelabai žinau, kai taip sakau, visada galvoju apie savo vaikus), nes knygoje yra tokios šeštojo dešimtmečio kasdienybės, kuri gali būti šiuolaikiniam vaikui nelabai suvokiama, pvz., amerikietiškų filmų nematęs vaikas gali nesuprasti, kodėl iš viso tie laikraščiai mėtomi, taip par yra gan rūsčių vietų susijusių su juodaodžių situacija (na, apie vietas autobusuose, draudimą lankytis viešosiose vietose ir t.t.) ir net žiaurių pasibadymų peiliais. Aha, peiliais. Tiesa, peilis tai buvo tų dienų berniukų kasdienybė (na, kaip ir senais mūsų laikais) – visi berniukai turėdavo peiliukus, o kuo gi daugiau perpjausi laikraščius rišančią virvelę? Todėl geriausia skaityti kartu su vaiku, na, iki kokių 10 – 12 metų, nors nelabai dar žinau, kokie tie tokio amžiaus vaikai.

 

Namas kryžkelėje

namas kr

Pagal viršelį aš šitos knygos tikrai nebūčiau rinkusis, na, nebent būtų suviliojęs “geriausios metų knygos statusas”, tačiau knyga patiko Salomėjai iš Šiukšlynėlio, yra ir daugiau gerų apžvalgų, tai susigundžiau.

Šita knyga kaip audeklas – vieni siūlai ir pasakojimai eina horizontaliai, o kiti – vertikaliai, ir kol viskas nesuaudžiama, nesuprasi, koks audeklo raštas. Ir šioje knygoje viskas susidėlioja iš keturių veikėjų gyvenimo kas keleri, net kas dešimt metų. Iš pradžių vienas pasipasakoja, paskui kitas, niekada neįsiterpia ir nepertraukia vienas kito. Vaizdas lyg ir dėliojasi, lyg ir matosi kažkokie apmetimai, bet neaišku, nei dėl ko, nei kodėl, telieka skaityti toliau ir tikėtis, kad tolimesnis pasakotojas išsiduos. Taip ir bus, kantrybės.

Suomiškas viršelis - ne toks dramatiškas
Suomiškas viršelis – ne toks dramatiškas

Marija, jos duktė Lahja, šios marti ir vyras.

Mane Marijos istorija labiausiai įtraukė. Gal todėl, kad Marija ryškiausia šeimos asmenybė, didžiausia jungtis ir santarvės puoselėtoja. Drąsuolė ir savotiška laisvamanė, neįtikėtina moteris XXa. pradžioje išdrįsusi būti moterimi, turinčia amatą, save išlaikanti ir turinti nesantuokinę dukterį. Labai tvirta ir žinanti, ko nori, asmenybė. Dėl savo ypatingos specialybės (akušerė) turinti ypatingą statusą tiek tarp vyrų (negali šiauštis prieš moterį, kurios tavo žmonai mirtinai reikia maždaug kas du metai), tiek tarp moterų.

Jos duktė visai kitokia. Ji taip pat nori būti savarankiška, bet kartu nori būti ir silpna, nori būti saugi užnugaryje. Ji nebeturi motinos charizmos ir šilumos, kad ir kaip jos geidžia.

Karina, Lahjos marti, man pasirodė kaip pagalbinis personažas, nelabai vertas turėti savo nytį. Per ją tik labiau supranti, kokia yra Lahja, Karinos linija lėčiausiai skaitėsi ir kažkaip labiausiai buvo gaila knygos išmėtomo gero įsibėgėjimo. Bet Karinai autorius įduoda ir labai svarbią kortą. Kozirį pabaigai.

Na, ir Onis. Vargeli, koks nesuvokiamai sudėtingas buvo gyvenimas būnant kitokiu. Ir dabar sudėtingas, bet tada…

Sutinku, Wassmo’iška knyga. Įdomi, kas mėgsta Wassmo (aš ties kažkuria knyga sustojau ją skaityti), paskaitykit. Mėgstantys šeimos sagas – irgi. Taip pat vienaip ar kitaip susiję ar besidomintys suomiais ir Suomija – nepakenks, bus apie ką padiskutuoti.

Tommi Kinnunen
                             Tommi Kinnunen

Malūnų slėnis

malunu naujas

Dailininkė Valeria Docampo tikrai ne bet ką pasirenka iliustruoti. Atsimenate “Didįjį žodžių fabriką” (atrodo, visai neseniai skaitytas, o jau pusantrų metų prabėgo)? Apie tokias knygas, kur reikia labai daug žiūrėti (ir grožėtis), labai mažai skaityti ir labai daug jausti, sunku ką nors panašiai parašyti, na, kad pasijaustų knygos dvasia. Tai parašysiu taip – kai jums labai knietės skraidyti, eikite į kalno viršūnę, kur yra vėjo šukos. “Vėjas neria pro jas ir palieka ant dantytų uolų draikytis kuokštus savo plaukų.” Iš tų plaukų reikia nusimegzti rūbus, su kuriais ir galėsi skraidyti.

Užtenka vieno puslapio ir vienos pastraipos, kad knyga taptų stebuklinga.

P.S. dar ten yra pienių, mašinų ir svajonių. Vaikai irgi gali skaityti, ne tik suaugę.

Gertrūda

gert

Žodžiu, man labai patiko. Gaila tik vieno dalyko – kad 255 puslapiai, o ne kokie 600. Skaičiau ir džiaugiausi, kad atsirado tie penki šimtai žmonių, kurie parėmė knygstarterį ir dabar turime tokią fainą komiksų knygą – ir juokingą, ir rimtą, ir iki nukritimo (iš juoko) įžvalgią, su Geda ir su Prustu, ir dar su Landsbergiu altorėlyje (totalus nukritimas), ir svarbiausia tokią, kurios negali užversti, kol neperskaitei – kaip trileris praktiškai.

Daugiau net nenoriu rašyti, nes ką ten rašysi, kai vienintelis, ką nori pasakyti tai yra “labai patiko”? Daug labiau nei “10 litų“.

Aš labai tikiuosi, kad Gerda Jord stalčiuje turi kitą komiksą, na, gerai, bent jau pradėtą kitą komiksą, nes jei neturi, tai man labai liūdna, kad dar reikės ilgai laukti kito. Gal yra komiksų žinovų ir galėtų man parekomenduoti kokį gerą komiksą, kuris būtų ne fantasy, ne apie robotus ir žmones vorus, o “iš gyvenimo”?

Tik pažiūrėkite į tą Muncho “Šauksmą”…

gert1

Mano vardas – Marytė

mano

Alvydo Šlepiko Marytė tarsi atkartoja mano šiemet skaitytą Svetlanos Aleksijevič “Paskutinieji liudytojai“. Tik žinoma, iš kitos pusės – tiek literatūrine prasme, nes šį kartą tai yra grožinis kūrinys, tiek politine – pasakojama apie Rytprūsių vokiečius, priešus, visa ko kaltininkus. Nors, kaip sako Šlepikas “Karus kažkas pradeda, kažkas tampa nugalėtojais, tačiau našlės ir vaikai visada pralaimi.” Abiejose knygose – didžiausi karo pralaimėtojai.

Apie vilko vaikus buvau girdėjusi, tačiau taip tik apgraibomis suvokiau, kas ten už Nemuno vyko. Nesinori net įsivaizduoti, kai raudonoji išvaduotoja pirmąja banga įžengė į priešo žemę… Pasiimti sau priklausančios grobio dalies. Vyrai – nežinia, kur – vien tik išbadėjusios  mėšlu save bjaurinančios moterys ir vaikai palikti atremti išvaduotojų įtūžį. Nedaug kelių – arba į Nemuną (ar kas yra parašęs Rytprūsių paskenduolių istoriją?) arba į vaikams į Lietuvą, kur, nors vokiečių akimis žiūrint ir ubagynas, bet bent jau bado nėra.

Per Nemuną į Lietuvą duonos. Mamai, broliams ir sesėms. Vaikai dėl išgyvenimo instinkto pavirtę vilkiukais, pasiruošę pasimaišiusius kelyje sudraskyti, viduje saugo ypatingą meilę šeimai ir neįtikėtiną valią peralkus visko nesuvalgyti. Vieniši ir pasimetę – vaikai nuo motinų, broliai nuo seserų, vieni nuo kitų. Ir nežinai, gyvas ar miręs, ar dar yra ko ieškoti, nes dažniausiai nebėra kur eiti. Namų nebėra ir esi per mažas, kad pasirūpintum visokiais biurokratiniais dalykais, grąžinimais giminėms ir pasislinkusiai Tėvynei, kai viskas nusistovės ir nurims. Gauni naują vardą, gal, jei pasisekė, net naują mamą, naują tapatybę…

Pati knyga labiausiai įdomi savo istorija, nes kaip parašyta, labiau primena scenarijų, gal net tam pačiam dokumentiniam ar meniniam filmui, kuriam, žinoma, neatsirado pinigų (gal dar atsiras?). Ir pabaiga tokia man – nepabaigta lyg. Bet tiek to, skaitosi lengvai ir gan sklandžiai (nors dieve dieve, kaip nelengva ir negera skaityti), vienam lietingam vakarui knyga.

Laimė turėti mažiau. Minimalistinės gyvensenos vadovas

laime

Tvarkomė tvarkomės tvarkomės. Dvi panašaus pobūdžio knygos vos ne per savaitę – tikrai didelis pasiryžimas atsikratyti daiktų. Visa filosofija jau galvoje, reikia tik atsidurti namuose po “atostogų” ir pritaikyti.

Skaitant, žinoma, natūraliai abi knygos “lyginosi”. Ir ką? Viena labiau japoniška, kita visiškai amerikietiška. Mažai žodžių vs daug žodžių, daug pakartojimų, na, amerikietiško stiliaus ne grožinės literatūros knyga. Gal kad skaitytojui geriau įsikaltų į galvą? Realiai užtenka paskaityti skyrius “Filosofija” ir “Kryptingas metodas” ir viskas bus aišku. Trečiame skyriuje autorė filosofiją ir kryptingą metodą pritaiko kiekvienam kambariui atkirai, na, kad būtų labai labai aišku, ar virtuvėje reikia dviejų plakimo šluotelių ar ne,  arba kad būtų nelabai minimalistiška ir prirašytų daugiau puslapių.

Kuo man patiko antroji knyga – pirmojoje, žinoma, plaukai šiaušės nuo išmetamų daiktų kiekio – lauk!lauk!lauk!viskas lauk! Francine ne tokia kategoriška ir daiktus siūlo mesti atsakingai – rūšiuoti perdirbimui, gerus prietaisus ar įrankius atiduoti labdarai, jaunoms šeimoms ir panašiai. Žinoma, tai reikia daryti labai atsargiai – kad kiti žmonės neapsikrautų daiktais.

Žinau, kas man bus sunkiausia (ir yra) – išlaikyti paviršius neapkrautus (įtraukiant ir grindis). Reikės atsikratyti labai labai daug daiktų, kad visi kiti turėtų lengvai pasiekiamas vietas laikymui ir nenugultų ant stalo, stalelio, baro, lovos ir grindų. Net knygas peržiūrėti nebus taip sunku…

 

 

George

george

Išsirinkau šitą knygą klausyti, bet kol pradėjau klausyti, visai pamiršau, kodėl. Tad pradžioje suklususi klausiausi, kodėl George yra she. Turėjau visokių juokingų situacijų su nelietuviškais vardais, kai bendraudavau pagal vardą alia su moterim, o pasirodo, kad vyras, tad ir šį kartą pagalvojau, kad tiesiog George yra mergaitė ir tiek.

Bet ne, George yra berniukas, ir vėl ne, George yra mergaitė berniuko kūne, George yra transgender. Tad kokia bus istorija – nesunku nuspėti – sunkumai mokykloje, patyčios iš kitų berniukų, bodėjimasis viskuo, kas berniukiška, žavėjimasis mergaitiškais rūbais, žurnalais, žaidimais, rolėmis pjesėse, aplinkos pasipriešinimas ir tas nepaliaujamas noras, o kartu ir siaubas, pasakyti pasauliui, kad esi mergaitė. Net sunku suvokti, kokią naštą patiria transgender vaikas, tikriausiai tokia knyga gali gimti tik iš panašios patirties.

“I know I was different as a kid,”- sako knygos autorius Alex Gino, dar sudėtingesnė ir painesnė asmenybė, tokio termino net nebuvau girdėjusi – genderqueer. Bandau įsivaizduoti tokios knygos išleidimą Lietuvoje. Ir kažkodėl sunkiai sekasi. Gal dėl to, kokiai auditorijai ji yra skirta (maždaug ketvirtokams – aštuntokams)? Bet jei knyga bent vienam vaikui palengvintų gyvenimą, gal ir Marijos žemė galėtų ją pakelti?

Churchillio veiksnys. Kaip vienas žmogus lėmė istoriją

churchillio-veiksnys-1

Ir atsitik tu man taip, kad pasaulis per vieną dieną ima ir apsiverčia aukštyn kojomis ir mano skaitoma knyga tampa savotiška to apsivertimo įkaite. Pradėjus skaityti, knygos autorius Boris Johnson man buvo nė motais, o štai atsibudus Brexit rytą, BJ tikrai netapo mano mėgstamiausiu rašytoju, jau nekalbu apie dieną, kai jis papraščiausiai pasiplovė nuo to, ką prisidirbo. Vargšas mano skaitomas Winstonas. Jis lyg ir iš vis ne prie ko. O bet tačiau… Knygoje daug pamąstymų apie tai, kokią Didžiąją Britaniją Winstonas Churchillis matė Europoje ir kaip jam greičiausiai nepatiktų tai, ką dabartiniais laikais išvystų. O gal? Kas žino.

Skaičiau prisiklausius visokių nuogirdų, kad smagiai ir įdomiai parašyta. Tikrai smagiai ir įdomiai, bet esant dabartinėms aplinkybėms atsiranda savotiškas nepasitikėjimas autoriumi, o kadangi knyga apie istorinę asmenybę, tai neramu, kad nebūtų sužaista faktais. Pats autorius nagrinėja daug Churchilliui priskiriamų juokelių ir frazių, ieško šaltinių patvirtinančių posakių autentiškumą, o skaitant norisi tikrinti autorių, jo pateiktus faktus ir aplinkybes. Ar tik nesusukta norima kryptimi?

Knygoje Churchillis pateikiamas kaip Antrojo pasaulinio karo didvyris. Idėjinis vadas, nusprendęs nepasiduoti Hitleriui, supratęs, kad, nepaisant didelio vidinio Amerikos nepritarimo įsitraukti į karą, Europa be jos indėlio neišsivers, todėl panaudojęs visus savo sugebėjimus ir žavesį, oratorinius sugebėjimus ir gudrumą, kad prisišauktų JAV į pagalbą.

Neįtikėtinai produktyvus rašytojas, Nobelio premijos laureatas, pats parašęs tūkstančius kalbų, straipsnių ir knygų, nuotykių ieškotojas, kuriam ramybės būsenoje svildavo padai ir norėdavosi pulti į karo ugnį. Patrakėlis savimyla, ekscentrikas ir geraširdis jautruolis – kas tik jis nebuvo. Šimtas žmonių viename. Žmogus ugnikalnis.

Na, bet kokiu atveju sužinojau daug visokių istorinių reikalų, supratau, kad nuo mokyklinių laikų esu labai daug ką pamiršusi, daug ko iš viso nežinojau ir nežinau ir gal reikėtų susirasti ir paskaityti kokią knygą apie viską, pvz.:

bill