Namas kryžkelėje

namas kr

Pagal viršelį aš šitos knygos tikrai nebūčiau rinkusis, na, nebent būtų suviliojęs “geriausios metų knygos statusas”, tačiau knyga patiko Salomėjai iš Šiukšlynėlio, yra ir daugiau gerų apžvalgų, tai susigundžiau.

Šita knyga kaip audeklas – vieni siūlai ir pasakojimai eina horizontaliai, o kiti – vertikaliai, ir kol viskas nesuaudžiama, nesuprasi, koks audeklo raštas. Ir šioje knygoje viskas susidėlioja iš keturių veikėjų gyvenimo kas keleri, net kas dešimt metų. Iš pradžių vienas pasipasakoja, paskui kitas, niekada neįsiterpia ir nepertraukia vienas kito. Vaizdas lyg ir dėliojasi, lyg ir matosi kažkokie apmetimai, bet neaišku, nei dėl ko, nei kodėl, telieka skaityti toliau ir tikėtis, kad tolimesnis pasakotojas išsiduos. Taip ir bus, kantrybės.

Suomiškas viršelis - ne toks dramatiškas
Suomiškas viršelis – ne toks dramatiškas

Marija, jos duktė Lahja, šios marti ir vyras.

Mane Marijos istorija labiausiai įtraukė. Gal todėl, kad Marija ryškiausia šeimos asmenybė, didžiausia jungtis ir santarvės puoselėtoja. Drąsuolė ir savotiška laisvamanė, neįtikėtina moteris XXa. pradžioje išdrįsusi būti moterimi, turinčia amatą, save išlaikanti ir turinti nesantuokinę dukterį. Labai tvirta ir žinanti, ko nori, asmenybė. Dėl savo ypatingos specialybės (akušerė) turinti ypatingą statusą tiek tarp vyrų (negali šiauštis prieš moterį, kurios tavo žmonai mirtinai reikia maždaug kas du metai), tiek tarp moterų.

Jos duktė visai kitokia. Ji taip pat nori būti savarankiška, bet kartu nori būti ir silpna, nori būti saugi užnugaryje. Ji nebeturi motinos charizmos ir šilumos, kad ir kaip jos geidžia.

Karina, Lahjos marti, man pasirodė kaip pagalbinis personažas, nelabai vertas turėti savo nytį. Per ją tik labiau supranti, kokia yra Lahja, Karinos linija lėčiausiai skaitėsi ir kažkaip labiausiai buvo gaila knygos išmėtomo gero įsibėgėjimo. Bet Karinai autorius įduoda ir labai svarbią kortą. Kozirį pabaigai.

Na, ir Onis. Vargeli, koks nesuvokiamai sudėtingas buvo gyvenimas būnant kitokiu. Ir dabar sudėtingas, bet tada…

Sutinku, Wassmo’iška knyga. Įdomi, kas mėgsta Wassmo (aš ties kažkuria knyga sustojau ją skaityti), paskaitykit. Mėgstantys šeimos sagas – irgi. Taip pat vienaip ar kitaip susiję ar besidomintys suomiais ir Suomija – nepakenks, bus apie ką padiskutuoti.

Tommi Kinnunen
                             Tommi Kinnunen

Malūnų slėnis

malunu naujas

Dailininkė Valeria Docampo tikrai ne bet ką pasirenka iliustruoti. Atsimenate “Didįjį žodžių fabriką” (atrodo, visai neseniai skaitytas, o jau pusantrų metų prabėgo)? Apie tokias knygas, kur reikia labai daug žiūrėti (ir grožėtis), labai mažai skaityti ir labai daug jausti, sunku ką nors panašiai parašyti, na, kad pasijaustų knygos dvasia. Tai parašysiu taip – kai jums labai knietės skraidyti, eikite į kalno viršūnę, kur yra vėjo šukos. “Vėjas neria pro jas ir palieka ant dantytų uolų draikytis kuokštus savo plaukų.” Iš tų plaukų reikia nusimegzti rūbus, su kuriais ir galėsi skraidyti.

Užtenka vieno puslapio ir vienos pastraipos, kad knyga taptų stebuklinga.

P.S. dar ten yra pienių, mašinų ir svajonių. Vaikai irgi gali skaityti, ne tik suaugę.