Tag: E.Donoghue

Stebuklas

~ kzL ~ Leave a comment

Kartais mokytojai išmoko daugiau, negu patys supranta.

Kažkoks Kalėdinis stebuklas, kad pabyrėjo man Kalėdoms gerų knygų. Toks, sakyčiau, labai jau nekoks goodreads įvertinimas neskatino ir neviliojo šią kuo greičiau perskaityti, o bet tačiau, manau, kad ten knyga tikrai per daug nuvertinta. Iš viso, reikia kažkaip atokiau nuo tų įvertinimų laikytis, nes garantuotus gerus vertinimus turi tik visokiausios tralialiuškos – labai lengvai galima gerą knygą štai taip paprastai pražiopsoti.

Skaitant šią knygą mane nuolatos stebino, kaip Emma Donoghue praktiškai visą laiką plaka savo tautiečius. Ir dar kaip – nuolatinių savo priešininkų anglų rankomis. Pagrindinė knygos veikėja Libė – anglė slaugė, iškviesta liudyti galimo stebuklo -vienuolikametė airė mergaitė jau keturi mėnesiai kaip nevalgo ir gyva sveika (na, gal nelabai sveika, bet gyva tai tikrai). Libė, labai racionalaus ir aiškaus proto moteris, pasiryžusi visus šitus paistalus ir ėjimą prieš gamtą ištempti į dienos šviesą ir dargi iššiaiškinti, kam taip reikalinga ir naudinga mergaitę paversti šventąja.

Pirmosiomis dienomis rūpestingajai anglei gal ir nelabai sekasi – iš pradžių iš uolumo ir piktumo, o vėliau dėl to, kad slaugomoji Ana tokia miela ir niekam bloga nelinkinti – tiesiog maloni, mandagi, giliai tikinti mergaitė (gal tikrai šventoji?). Autorė taip maloniai užliūliuoja skaitytoją, kad net pradedi galvoti, ar nebus čia kokia stebuklinga istorija pasibaigsianti dar stebuklingesniu mergaitės ar Libės nušvitimu (na, kaip nors banaliai, už ką knygą ir būtų galima nuvertinti), o bet tačiau, kai jau visai užsiliūliuoji (kartu su racionaliąja Libe), knyga trenkia visa savo XIXa. Tamsa ir baisumais – tiek medicininias, tiek religiniais, tiek visuomeniniais.

Ką daryti Libei? Net šiais laikais būtų sudėtingas klausimas, o ką kalbėti apie tuosius, kai viskas, kas vyksta šeimoje, šeimoje ir turi pasilikti (visų aplinkinių nuomone)? Nors, kita vertus, ne per toliausiai nuėjome…

Rekomenduoju paskaityti ir, jei patiks, pagerint knygos reitingą.

E.Donoghue “Kambarys”- lietuviškai

~ knyguziurkeG ~ 14 Comments

Aš visada labai apsidžiaugiu, kai pamatau geras knygas leidžiamas lietuviškai. Neturiu lietuviškos statistikos, bet Švedijoje kasmet išverčiama mažiau ir mažiau užsienietiškų knygų, o tai reiškia, jog tik viena kalba skaitančio skaitytojo literatūrinis akiratis priverstinai mažinamas, ir tenka turkštis vis labiau vietinės reikšmės baloje, o ne plačiuose knygyniuose vandenyse.

Todėl labai apsidžiaugiau, kai šiandien pamačiau, jog knygynuose jau turejo pasirodyti E.Donoghue “Room” lietuviškas leidimas.

Knygą išleido “Alma littera”. Vertėja- Dalė Virginija Jakutienė.

Apie šitą knygą jau esame kalbėjusios, bet kadangi ne kiekvieną dieną Orange (2011) ir Booker premijos (2010) nominantai (patekę į trumpajį sąrašą)  verčiami į lietuvių kalbą, tai dar kartą noriu priminti, ką rašėme apie šitą knygą, todėl šiandien publikuojame jau seniau rašytą tekstą apie ją.

 

                                                                             ***

Kai sužinojau, jog E.Donoghue knyga “Room” yra apie tai, kaip į Josef Fritzl panašus monstras Kambaryje jau septintus metus laiko gatvėje pagrobtą moterį, pasakiau sau, jog jos neskaitysiu, nes bijau.

Bet kai už kapeikas savajame knygyne radau knygos švedišką pocket leidimą, tai rankos pačios tą knygą pagriebė (čia aš taip visiems aiškinuosi dėl nekontroliuojamo knygų pirkimo. Ne aš kalta, o mano rankos)

E.Donoghue “Room” galėtų būti nepakenčiamai baisus ir žiaurus, bet paradoksalu tai, kad knyga, nepaisant to siužeto, yra šviesi. Už tai reikėtų dėkoti E.Donoghue pasirinktai pasakojimo perspektyvai: romanas parašytas ir penkiamečio sūnaus, gimusio Kambaryje ir niekada nebuvusio už jo ribų, perspektyvos.

Jei knyga būtų rašyta iš suaugusiojo pozicijos, neabejotina, jog viskas būtų daug žiauriau, su gausybe kančių aprašymų, bet Jack (toks berniuko vardas) dalinai yra savo mamos apsaugotas, nes ji savo fantazijos dėka toje skylėje sugeba sukurti kiek tik įmanoma saugų, įdomų ir gražų pasaulį savo sūnui.

Jack galvoja, jog tai, kas Kambaryje- yra tikrovė, o viskas už Kambario ribų yra “per televizorių”. Jo mama sukūrė jiems abiems daugybę kasdienos rutinų, matyt, kad pati neišprotėtų, ir kad Jack gyvenime, nors aplinkybės tokios bauginančios, būtų kažkokia struktūra. Pavyzdžiui Jack skaičiuoja į dubenėlį pusryčiams įberiamus dribsnius ir užpila juos “pieno kriokliu”. Darbo dienomis po pusryčių  jie abu žiūrėdami per stoglangį šaukia, kiek tik jėgos leidžia. Jack mano, jog čia toks žaidimas, o skaitytojas tai supranta, kad mama šaukia ne todėl, kad žaistų, o kad tikisi, kad kas nors juos išgirs.

Skaityti “Kambarį”, be abejo, yra klaustrofobinis išgyvenimas.

Kambaryje egzistuoja tik labai mažas daiktų kiekis: vos kelios knygos, televizorius (kurio laiko žiūrėjimą mama riboja, kad Jack’ui “neištirptų smegenys”) ir patys būtiniausia higienos, bei maisto apyvokos daiktai.  Todėl aš skaitydama labai stebėjausi, kaip mama sugebėjo prigalvoti tokią daugybė žaidimų ir užsiėmimų savo sūnui, kai dalykų, su kuriais jis galėtų žaisti, yra taip maža.

Knygos neabejotina stiprybė, iš kurios ir atsiranda tas mano jau anksčiau minėtas šviesumas, yra Jack ir jo mamos santykiai, jų abiejų nuostabus ryšys, kai atrodo, jog artimiau jau ir būti negali.

Kadangi pati turiu mažą vaiką, tai kartais norėjau mesti knygą į šoną (o atsitraukti nuo to klaustrofobinio gyvenimo aprašymo yra tikrai sunkus dalykas) ir bėgti apkabinti savo spirgučio, kuris tuo metu jau seniausiai ramiai miegojo savo lovoje.

Nors “Kambario” veiksmas ir vyksta baisiomis aplinkybėmis, knyga pirmiausia yra apie tėvų ir vaikų meilę, apie tai, kai tėvai nuolatos stengiasi sukurti geresnį pasaulį savo vaikui, o vaikai sugeba pasitenkinti tuo pasauliu ir iš tėvų gaunama meile ir jiems toli gražu nebūtinas milijonas žaislų, milijonas lavinimo priemonių.

Svarbiausia, kad būtų kas milijoninį kartą paskaito tą pačią knygą, kad būtų kas kiekvieną vakarą prieš miegą pasako “saldžių sapnų, ramių blusų”, kad būtų kas pamokytų daryti darbelius iš spagečių ir kiaušinių lukštų.

Kita knygos stiprybė- tai, kad E.Donoghue leido būtent vaikui papasakoti apie tą pasaulį, Ir ne tik todėl, kad tokiu būdu jai pavyko išvengti tos “based on a true story” BOATS atmosferos, kai nuolat akcentuojamos kančios ir prievarta,  bet ir sugebėjo parodyti vaikiško pasaulio sudėtingumą ir gražumą.

Taip kad prisikaupkite drąsos ir būtinai perskaitykite.

Ne veltui knyga pateko į  Booker premijos 2010 trumpąjį  ir į Orange 2011  ilgąjį sąrašus.

Tikrai yra už ką nominuoti.

***

Alma littera puslapyje galite paskaityti knygos ištraukas lietuviškai.

K.Ž.G

Oranžinė tigro žmona

~ knyguziurkeG ~ 5 Comments

Prieš išrenkant šių metų Orange Prize premijos laimėtoją iš trumpojo sąrašo, atrodė, jog  Tea Obreht, nepasiseks. Lažybininkai jai  žadėjo žemiausią laimėjimo šansą 6/1, ir dauguma manė, jog laimės E.Donoghue “Room” 2/1.

Amazonėje E.Donoghue knygos pradavimas pakilo 69 procentais, o T.Obreht “Tiger’s Wife” vos 8%.

Bet laimėjo T.Obreht “Tiger’s Wife”. Ir nors iš trumpojo sąrašo esu skaičiusi tik “Tiger’s Wife” ir E.Donoghue “Room”, manau, jog T.Obreht knyga laimėjo tikrai pelnytai.

Apie E.Donoghue “Room” jau esu rašiusi čia. Šios knygos stiprybė neabejotinai yra autorės sugebėjimas perteikti vaikišką pasaulį, nuostabiai gražasus ryšio tarp mamos ir penkiamečio sūnaus aprašymas ir sugebėjimas sukurti mažą klaustrofobinį pasaulį.

Bet T.Obreht “Tiger’s Wife” man asmeniškai pasirodė literatūriškai stipresnė. Gal todėl, jog turėjo daug dalykų, kuriuos aš myliu literatūros kūriniuose: išblukusią ribą tarp realaus pasaulio ir pasakos, tarp proto ir fantazijos, tarp faktų ir alegorijų.

Praėjus daugiau nei dešimtmečiui po  karo buvusioje Jugoslavijoje jauna gydytoja Natalija važiuodama į vaikų globos namus skiepyti vaikų sužino, kad jos senelis, labai gerbiamas gydytojas ir profesorius mirė kažkokiame glūdžiame kaime.  Ką jis ten veikė? Kodėl jis ten važiavo?

Knygoje atskleidžiamas labai gražus ryšys tarp senelio ir anūkės, Natalijos pasakojimas nuolat sukasi apie jos senelį. Ji pasakoja, kaip senelis ją vesdavosi į zoologijos sodą žiūrėti tigrų, kaip jis jai pasakojo apie nemirtingą žmogų, apie tamsaus kaimo prietarus, apie kurčnebylią tigro žmoną, apie tai, kaip su nemirtingu mirties sūnėnu valgė geriausią vakarienę gyvenime, apie legendinį meškų medžiotoją, apie per vestuves apgautą Luką.

Natalijai, nors ir augusi su tais pasakojimais, sunku jais tikėti, ji labiau logiškos prigimties, gal todėl, jog karas vyko jos paauglystės metais, kai Belgradas buvo be perstojo bombarduojamas, kai berniukas, kurį ji buvo įsimylėjusi kažkur dingo, kai vyresniųjų klasių moksleiviai turėdami pamokas viršutiniuose mokyklos aukštuose šaltai konstatuodavo, kad į slėptuvę, ko gero, nespės, bet bent jau mirs anksčiau nei patys mažiausieji vaikai.

Antra vertus, be tų alegorijų, pasakų, kaimietiškų  prietarų, fantazijų neįmanoma paaiškinti karo. Tie pasakojimai tai ne tik bėgimas nuo realybės, bet kartu ir instrumentas tai realybei suvokti. Nes paaiškinti ir suprasti karo baisumo vien protu, vien logika yra neįmanoma.

T.Obreht nekuria chronologinio, tolygaus pasakojimo, o leidža jam šakotis, leidžia nedidelėms istorijoms išsiraizgyti ir  taip sukonstruoja sodrią, balkaniškos nuotaikos pilną fabulą.  Bet knygos nuotaika nėra balaganiška, džiugi, o atvirkščiai- lyriška ir nostalgiška.

Citata iš knygos “Everything necessary to understand my grandfather lies between two stories: the story of the tiger’s wife, and the story of the deathless man. These stories run like secret rivers through all the other stories of his life – of my grandfather’s days in the army; his great love for my grandmother; the years he spent as a surgeon and a tyrant of the University. One, which I learned after his death, is the story of how my grandfather became a man; the other, which he told to me, is of how he became a child again.”

NYTimes apžvalgininkė recenzuodama knygą rašė taip “For Obreht, the mind’s witness is more than equal to the eye’s. And her narrator, in retelling the experiences of her grandfather’s generation, enfolds them into her own. As his vision joins hers, old and new memories collide in a vibrant collage that has no date, no dateline. ”

ir  dar “Ms. Obreht has not only made a precocious debut, but she has also written a richly textured and searing novel. “. Po šitais žodžiais pasirašau ir aš.

K.Ž.G

Kambarys

~ knyguziurkeG ~ 7 Comments

Kai sužinojau, jog E.Donoghue knyga “Room” yra apie tai, kaip į Josef Fritzl panašus monstras Kambaryje jau septintus metus laiko gatvėje pagrobtą moterį, pasakiau sau, jog jos neskaitysiu, nes bijau.

Bet kai už kapeikas savajame knygyne radau knygos švedišką pocket leidimą, tai rankos pačios tą knygą pagriebė (čia aš taip visiems aiškinuosi dėl nekontroliuojamo knygų pirkimo. Ne aš kalta, o mano rankos)

E.Donoghue “Room” galėtų būti nepakenčiamai baisus ir žiaurus, bet paradoksalu tai, kad knyga, nepaisant to siužeto, yra šviesi. Už tai reikėtų dėkoti E.Donoghue pasirinktai pasakojimo perspektyvai: romanas parašytas ir penkiamečio sūnaus, gimusio Kambaryje ir niekada nebuvusio už jo ribų, perspektyvos.

Jei knyga būtų rašyta iš suaugusiojo pozicijos, neabejotina, jog viskas būtų daug žiauriau, su gausybe kančių aprašymų, bet Jack (toks berniuko vardas) dalinai yra savo mamos apsaugotas, nes ji savo fantazijos dėka toje skylėje sugeba sukurti kiek tik įmanoma saugų, įdomų ir gražų pasaulį savo sūnui.

Jack galvoja, jog tai, kas Kambaryje- yra tikrovė, o viskas už Kambario ribų yra “per televizorių”. Jo mama sukūrė jiems abiems daugybę kasdienos rutinų, matyt, kad pati neišprotėtų, ir kad Jack gyvenime, nors aplinkybės tokios bauginančios, būtų kažkokia struktūra. Pavyzdžiui Jack skaičiuoja į dubenėlį pusryčiams įberiamus dribsnius ir užpila juos “pieno kriokliu”. Darbo dienomis po pusryčių  jie abu žiūrėdami per stoglangį šaukia, kiek tik jėgos leidžia. Jack mano, jog čia toks žaidimas, o skaitytojas tai supranta, kad mama šaukia ne todėl, kad žaistų, o kad tikisi, kad kas nors juos išgirs.

Taip atrodo mano pirktos knygos viršelis.

Skaityti “Kambarį”, be abejo, yra klaustrofobinis išgyvenimas.

Kambaryje egzistuoja tik labai mažas daiktų kiekis: vos kelios knygos, televizorius (kurio laiko žiūrėjimą mama riboja, kad Jack’ui “neištirptų smegenys”) ir patys būtiniausia higienos, bei maisto apyvokos daiktai.  Todėl aš skaitydama labai stebėjausi, kaip mama sugebėjo prigalvoti tokią daugybė žaidimų ir užsiėmimų savo sūnui, kai dalykų, su kuriais jis galėtų žaisti, yra taip maža.

Knygos neabejotina stiprybė, iš kurios ir atsiranda tas mano jau anksčiau minėtas šviesumas, yra Jack ir jo mamos santykiai, jų abiejų nuostabus ryšys, kai atrodo, jog artimiau jau ir būti negali.

Kadangi pati turiu mažą vaiką, tai kartais norėjau mesti knygą į šoną (o atsitraukti nuo to klaustrofobinio gyvenimo aprašymo yra tikrai sunkus dalykas) ir bėgti apkabinti savo spirgučio, kuris tuo metu jau seniausiai ramiai miegojo savo lovoje.

Nors “Kambario” veiksmas ir vyksta baisiomis aplinkybėmis, knyga pirmiausia yra apie tėvų ir vaikų meilę, apie tai, kai tėvai nuolatos stengiasi sukurti geresnį pasaulį savo vaikui, o vaikai sugeba pasitenkinti tuo pasauliu ir iš tėvų gaunama meile ir jiems toli gražu nebūtinas milijonas žaislų, milijonas lavinimo priemonių.

Svarbiausia, kad būtų kas milijoninį kartą paskaito tą pačią knygą, kad būtų kas kiekvieną vakarą prieš miegą pasako “saldžių sapnų, ramių blusų”, kad būtų kas pamokytų daryti darbelius iš spagečių ir kiaušinių lukštų.

Kita knygos stiprybė- tai, kad E.Donoghue leido būtent vaikui papasakoti apie tą pasaulį, Ir ne tik todėl, kad tokiu būdu jai pavyko išvengti tos “based on a true story” BOATS atmosferos, kai nuolat akcentuojamos kančios ir prievarta,  bet ir sugebėjo parodyti vaikiško pasaulio sudėtingumą ir gražumą.

Taip kad prisikaupkite drąsos ir būtinai perskaitykite.

Ne veltui knyga pateko į  Booker premijos 2010 trumpąjį  ir į Orange 2011  ilgąjį sąrašus.

Tikrai yra už ką nominuoti.

Vėl laukiam

~ kzL ~ 5 Comments

kol jie visi ten having dinner, aš spoksau į kompiuterį ir laukiu, įdomu, ar šiandien sulauksiu, gal jie kokią 12 pm tą nugalėtoją skelbia, ką? Na, o kol jie valgo, aš laukiu ir klausau interviu su visais likusiais nominantais. Ir ilginu savo norimų perskaityti knygų eilę. Prisipažinsiu, po šitų interviu, noriu perskaityti visas, išskyrus gal C, kuri apie radijo atsiradimą, kažkaip nelabai mane sudomino, nors gal pati įdomiausia ta knyga? Bet visas kitas tikrai noriu perskaityti, ypač Emmos Donoghue Room ir Howard Jacobson The Finkler Question.

Įdomu, kaip vieni nominuotieji sako gimę būti rašytojais, o kiti sako visiškai priešingai, na, o Emma Donoghue būdama dvylikos įsivaizdavo, ką ji apsirengtų eidama į Booker premijos ceremoniją. Taigi, kuris esi tu: gimęs būti rašytoju, ar dar net nežinantis, kad juo tapsi?

O tuo tarpu dar prisiminkim tokią premiją kaip The Lost Man Booker Prize. 1970 m. išleistos knygos “iškrito” iš premijuojamų knygų dėl taisyklių pasikeitimo – iki tol į sąrašą būdavo įtraukiamos knygos, kurios buvo išleistos “praėjusiais” metais, o po pasikeitimo, tos, kurios išleistos einamaisiais metais. 2010 m. istorinė klaida buvo atitaisyta ir premija įteikta  J. G. Farrell Troubles.

|L|

Man Booker shortlist

~ kzL ~ 3 Comments

Kai Giedrė vakar parašė apie Nobelį, prisiminiau, kad ir Man Booker jau turėtų būti pajudėjęs į priekį. Jau paskelbtas shortlist. Pažiūrėkim, kas gi ten:

Peter Carey Parrot and Olivier in America (Faber and Faber)

Emma Donoghue Room (Picador – Pan Macmillan)

Damon Galgut In a Strange Room (Atlantic Books – Grove Atlantic)

Howard Jacobson The Finkler Question (Bloomsbury)

Andrea Levy The Long Song (Headline Review –
Headline Publishing Group)

Tom McCarthy C (Jonathan Cape – Random House)

Jei prisimenat, siūliau rinkti gražiausią viršelį 🙂 Tai kol kas mano išrinktasis pateko į shortlist 🙂 (Room) Pasirodo šiais metais agentūra VBS nepataikė ir jos favoritas nepateko net į shortlist 😛 Tai dabar lauksim, po maždaug mėnesiuko bus ir naujas turtingas rašytojas 🙂

|woMAN Booker|

Man Booker 2010 longlist

~ kzL ~ 3 Comments

Šiandien aptikau, kad jau yra paskelbtas ilgasis pretendentų laimėti Man Booker premiją 2010-aisiais sąrašas. Visada galvojau, kodėl tas prizas vadinasi Man, tai va, šiandien sužinojau, kad premiją remia Man Group plc. Va. Dabar žinau, jūs irgi 🙂 Taigi iš 138 knygų išrinktas toks tuzinas (o man jau galvą skauda, juk dabar esu sau prisakius jokių knygų nenorėti, bet vis tiek taip norisi, ypač po visokių longlist ir short list…):

Peter Carey Parrot and Olivier in America

Emma Donoghue Room

Helen Dunmore The Betrayal

Damon Galgut In a Strange Room

Howard Jacobson The Finkler Question

Andrea Levy The Long Song

Tom McCarthy C (taip, taip, C)

David Mitchell The Thousand Autumns of Jacob de Zoet

Lisa Moore February

Paul Murray Skippy Dies

Rose Tremain Trespass

Christos Tsiolkas The Slap

Alan Warner The Stars in the Bright Sky

Pastebėjot, kad net du kartus pavadinimuose minimas kambarys? Peter Carey Booker premiją yra laimėjęs du kartus. Vieną jo knygų  – Oskaras ir Liusinda esu skaičius, bet man nepatiko. Trys autoriai – David Mitchell, Damon Galgut ir Rose Tremain jau buvo patekę į Booker hshortlist su kitomis savo knygomis, Howard Jacobson pabuvojo longlist’e.

Gal skaitėt kas nors kokią nors iš šių knygų? Pasigirkit. Ar patiko? Aš – nė vienos. Tiesa, agentūra VBS spėja, kad šiais metais gali laimėti David Mitchell, kurio knygą Cloud Atlas jau kelerius metus iš eilės man bruka Amazonė. O jei tu toks pat neskaitėlis, kaip ir aš, tai lendam į Man Booker puslapį ir išrenkam gražiausią viršelį – tokį, kuris priverstų perskaityti knygą jai net nebūnant longlist 🙂 Su paveiksliukais žiūrėkit čia.

Aš balsuoju už Emma Donoghue Room (čia autorė pasakoja apie savo knygą, kurią aš dabar baisiai noriu paskaityti) 🙂 O kiti viršeliai man visai  negražūs, ypač to David Mitchell – tikriausiai dėl to aš niekaip ir nenusiperku jo knygų.

Rugsėjo 7 d. bus paskelbtas shortlist, o laimėtoją, gausiantį 50 tūkst. svarų sterlingų, sužinosime spalio 12 d. (jei nepramiegosim) :).

|…|