Stebuklas

Kartais mokytojai išmoko daugiau, negu patys supranta.

Kažkoks Kalėdinis stebuklas, kad pabyrėjo man Kalėdoms gerų knygų. Toks, sakyčiau, labai jau nekoks goodreads įvertinimas neskatino ir neviliojo šią kuo greičiau perskaityti, o bet tačiau, manau, kad ten knyga tikrai per daug nuvertinta. Iš viso, reikia kažkaip atokiau nuo tų įvertinimų laikytis, nes garantuotus gerus vertinimus turi tik visokiausios tralialiuškos – labai lengvai galima gerą knygą štai taip paprastai pražiopsoti.

Skaitant šią knygą mane nuolatos stebino, kaip Emma Donoghue praktiškai visą laiką plaka savo tautiečius. Ir dar kaip – nuolatinių savo priešininkų anglų rankomis. Pagrindinė knygos veikėja Libė – anglė slaugė, iškviesta liudyti galimo stebuklo -vienuolikametė airė mergaitė jau keturi mėnesiai kaip nevalgo ir gyva sveika (na, gal nelabai sveika, bet gyva tai tikrai). Libė, labai racionalaus ir aiškaus proto moteris, pasiryžusi visus šitus paistalus ir ėjimą prieš gamtą ištempti į dienos šviesą ir dargi iššiaiškinti, kam taip reikalinga ir naudinga mergaitę paversti šventąja.

Pirmosiomis dienomis rūpestingajai anglei gal ir nelabai sekasi – iš pradžių iš uolumo ir piktumo, o vėliau dėl to, kad slaugomoji Ana tokia miela ir niekam bloga nelinkinti – tiesiog maloni, mandagi, giliai tikinti mergaitė (gal tikrai šventoji?). Autorė taip maloniai užliūliuoja skaitytoją, kad net pradedi galvoti, ar nebus čia kokia stebuklinga istorija pasibaigsianti dar stebuklingesniu mergaitės ar Libės nušvitimu (na, kaip nors banaliai, už ką knygą ir būtų galima nuvertinti), o bet tačiau, kai jau visai užsiliūliuoji (kartu su racionaliąja Libe), knyga trenkia visa savo XIXa. Tamsa ir baisumais – tiek medicininias, tiek religiniais, tiek visuomeniniais.

Ką daryti Libei? Net šiais laikais būtų sudėtingas klausimas, o ką kalbėti apie tuosius, kai viskas, kas vyksta šeimoje, šeimoje ir turi pasilikti (visų aplinkinių nuomone)? Nors, kita vertus, ne per toliausiai nuėjome…

Rekomenduoju paskaityti ir, jei patiks, pagerint knygos reitingą.