Mano sesė ir aš

Į šią knygą atkreipiau dėmesį dėl iliustracijų – tokios labai jau labai jos. Gal nuskambės keistai, bet – japoniškos. Subtilios, susiliejusios su tekstu, išgyventos. Tiesa, nežinau, kaip vaikams tokios iliustracijos, bet suaugusioms tetoms kaip man – labai.

Knygutėje trys istorijos iš šeimos gyvenimo. Pirmoji apie taip, kaip visoms šeimos moterims – didelėms ir mažoms reikia tėčio. Kokia neteisybė, kad mama tėtį sutiko pirmoji ir už jo ištekėjo! Kaip kitoms užsitikrinti tėčio meilę? Ypač jei esi antragimė ir eilė į žmonos vietą taip toli?

Antroji istorija apie tai, kaip iškeliauja šeimos nariai – juk keturkojai draugai irgi tokiais tampa, ar ne? Apie tai, kaip vaikams pasakyti ir kaip išliūdėti.

Trečioji istorija – “Širdies kalba” – apie tai, kaip nebūtina kalbėt viena kalba, kad susikalbėtumei. Kartais žmonės tiesiog susikalba širdies ir draugystės kalba.

Ši knygutė puikiai tinka skaityti vakarais tiems, kurie patys dar nemoka, o taip pat ir besimokantiems skaityti bei vyresniems pradinukams – raidės pakankamai didelės ir yra tokių puslapių, kur tų raidžių labai nedaug, tai ir perskaityt pavyks greitai – visiems gi patinka greit perskaityt, ar ne?