Month: January 2019

Sapiens. Glausta žmonijos istorija

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for sapiens glausta zmonijos

Jaučiuosi nuveikusi didelį darbą. Negrožinės knygos man labai patinka ir labai įdomu, ir t.t., bet turiu reikalų su jų skaitymu, nes tas skaitymas labiau darbas nei malonumas. Tad, pvz., jei nuvargus vėlai vakare puikiausiai galiu paskaityti grožinę knygą, tai su negrožine taip nepavyksta. Tad ir pats skaitymas ilgiau užsitęsia, tuo labiau, kad šios knygos bereikalingai nereikėjo pūsti – joje ir taip pakankamai teksto, kad knyga būtų stora ir užtektų keliems savaitgaliams ir daugiau. Toks jausmas, kad vieną knygą visą mėnesį skaičiau.

Dabar tai prisijungsiu prie knygą giriančiųjų choro – ji tikrai pagauliai parašyta, tad pats skaitymo procesas tikrai smagus, na, ir, žinoma, naudingas. Kadangi artimiausiu metu ruošiuosi skaityti tokią pat glaustą Lietuvos istoriją, tai “Sapiens” tikrai puikiai papureno istorines dirvas, priminė įvairiausius faktus – puikus kontekstas visoms kitoms istorijoms.

Įdomiausia šioje knygoje yra įvairiausios perspektyvos, kurių link Yuval Noah Harari kreipia skaitytojo žvilgsnį. Knygų žiurkių gerbėjai tikriausiai jau girdėję apie nepakartojamą knygų žiurkių istorijos mokytoją, kuri knygų žiurkes ir jų klasiokų smegenų vingius gilino savo kosminiu kontrolinių klausimu “remiantis faktais įrodykite, kad…” (kad žinotumėte, kokių “faktų” prifantazuodavome), tad toks platesnis požiūris į istorinius reiškinius nebuvo didelė naujiena, bet, žinoma, kai kurių faktų pateikimas toks,  švelniai tariant, įspiriantis įsėdimąją.

Pvz., skaitant knygą “Faktų galia” apima džiaugsmas, kad pasaulis gerėja, o “Sapiens” autorius tam džiaugsmui (šypsodamasis, kaip įsivaizduoju) kiša koją klausdamas – ar nuo pasaulio “gerėjimo” žmonės darosi laimingesni? Ir kokia yra laimės cheminė formulė? Ir iš viso, bendrai paėmus, Homo sapiens planetos ekosistemai nusipelnė ar pasmerkė ją žūčiai, o taip pat is savęs susinaikinimui?

Y.N.Harari daug vietos istorijoje palieka atsitiktinumui ir tinkamai susiklosčiusioms aplinkybėms: krikščionybė Romos imperijoje įsigalėjo dėl dieviškos apraiškos, ar dėl to, kad tuometiniai vadovai nusprendė, kad šioji jiems parankesnė? Ir šiaip, kad “žmonės nuostabiai sugeba tikėti prieštaringais dalykais” ir įvairiausių rūšių mitais, kurie “išnyksta, vos žmonės nustoja jais tikėti” (primena Neil Gaiman  “Amerikos dievus“).

Nežinau, kaip skaitydami jautėsi kiti kolegos skaitytojai, bet nuolatos jaučiausi žemės dulkė (kas 70,000 metų besitęsiančioje homo sapiens istorijoje yra visiškai normalu), kurios kaip homo sapiens dulkių rūšies išnykimas yra ranka pasiekiamas. Negaliu pasakyti, kad baisiai trokštu sulaukti dienų, kai viską į rankas perims kiborgai ir dirbtinis intelektas, tad kol priklausau išrankiotojų išlipusiai sapiens rūšiai, kurios vieną iš malonumų sudaro ženkliukų ant popieriaus skaitymas, einu toliau malonintis grožine litertūra. Gal kurią dieną grįšiu prie dieviškumo paieškų “Homo Deus” knygoje (kažko abejoju, kad rasiu).

Ar skaityti glaustą žmonijos istoriją? Aišku, skaityti. Tik nesusinervinkite, kai perskaitysite, kad Sovietų Sąjunga žlugo taikiai. Kaip (beveik) visada, čia eilinį kartą likome nepastebėti, kas tik patvirtina žemės dulkės jausmo teoriją.

 

Istorija kaip upė

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for istorija kaip upė

Nustebinusi su “Glesum” Rasa Aškinytė pateko į sąrašą rašytojų, kurių, matyt, jau skaitysiu visas naujas knygas. Taip ir naujausioji įsiterpė netikėtai į tarpą skaitomos negrožnės (dūšiai atsigauti). O aš vėlei sėdžiu ir nežinau, nuo ko pradėti – knyga ne iš lengvųjų apžvelgti. Tad rymau ir dūsauju.

Sako, kad į tą patį vandenį du kartus neįbrisi, bet šita istorijos upė, vis, atrodo, atneša kažkur matyta, kažkur girdėta, kažkam jau nutikę atgarsius, kas, kad ne iš šių dienų. Kaip kokią sakmę ar dainą iš lūpų į lūpas, vienos kartos moterų perduodamos į kitos kartos moterims. Taip, žiū, per kelis šimtmečius peršokus taip pat skamba, apie tą patį dainuoja. Tik liūdna ta daina. Ir nesvarbu kada, kuriam šimtmety dainuojama – nelinksma nelengva moters dalia. Jei myli – tai vis ne tą, jei gimdo – tai ne nuo to, ir per amžių amžius – ne savo likimo šeimininkė, išskyrus laisvę prisipažint esant ragana.

Kažkokia bloga karma, ar prigimtinė nuodėmė, jei norite, atrodo, velkasi paskui knygos veikėjas, laukia kažkokio išvadavimo iš netikusiai užstrigusio laiko rato, išrišimo laukia. Sulaukia, nes

“Dievas miegojo, bet jo širdis budėjo”.

Bet ar ne per didelė kaina tūkstačius metų laukti?

Patiko man, paskaitykit, tik tas skaudumo jausmas skaitant ir perskaičius. Geros knygos ženklas?

Where the Crawdads Sing / Ten, kur gieda vėžiai

~ kzL ~ 12 Comments

Image result for where the crawdads sing

Šiandien pagalvojau, kad Where the Crawdads Sing susišaukia su Educated / “Apšviestąja”. Pagrindinė knygos veikėja – Kya (Kaja) visą savo gyvenimą gyvena Šiaurės Karolinos pelkynuose. Tokiuose, kokius turėjau net išsigūglinti (begūglindama supratau, kad popierinėje knygoje, matyt yra žemėlapis, pagal kurį skaitytojams daug papraščiau susigaudyti, kas knygoje vyksta) paskrolinkit žemyn – prikabinau. Nuo maždaug dešimties, dėl nelabai palankiai susiklosčiusių aplinkybių (nespoilinsiu), ji tuose pelkynuose esančioje pašiūrėje gyveno visiškai viena. Mokyklos nelankė, nes atvykus socialinėms tarnybos pelkynuose lengvai nuo jų pasislėpdavo. Kol tarnybos nuleido rankas. Su šeimos valtimi plaukiojo pelkių labirintais, truputėlio maisto prasimanydavo rinkdama ir parduodama gamtos gėrybes. Toks truputį kosminis gyvenimas, sunkiai įtikimas, bet įmanomas.

Miestelis Kya’os, savaime suprantama, nepripažįsta, vadaina “marsh girl” – pelkynų merga – geruoju atveju, o bloguoju “marsh trash” – pelkynu šiukšle. Tad, kai prie žemėlapyje matomo priešgaisrinio bokšto vaikai randa miestelio “pažibos” gražuoliuko Chase lavoną, visų akys nukrypsta į Kya. Knygą pradėjęs skaitytojas, žinoma, niekaip nesupranta, kodėl, bet viskas priešaky, nes būtent nuo šito įvykio prasideda nuostabioji knyga. Knyga, kurią skaitydama apsižliumbiau iš laimės ir dar visokių jausmų patyriau, kuriais nesidalinsiu, nes, man atrodo, kad besidalindama tik suspoilinsiu. Kaip ir toliau pasakodama, kodėl knyga susišaukia su “Apšvietąja”.

Rekomenduoju, rekomenduoju, rekomenduoju, visi kas skaitote angliškai, griebkite, o kas neskaitote – laukite, tikrai manau, kad knyga bus išversta. Nusipelno. O aš ant emocijų bangos už skaitymo malonumą net noriu duot 5/5, bet, aišku, duosiu 4, nors iš tikro tikrai 4,5 laisvai. Knygą pasirinkau iš audible Reese Witherspoon knygų klubo rekomendacijų, manau, toliau laisva ranka knygas rinksiuos iš ten, nes kol kas tikrai buvo geros knygos ir nenuvylė ir nebuvo blondiniška.

PS Manau ir filmas bus.

Image result for where the crawdads sing map

Image result for marsh north carolina

Image result for marsh north carolina

Image result for marsh north carolina

Image result for marsh north carolina

Mano tėvas Šagalas

~ kzL ~ Leave a comment

Žinia, labai mėgstu skaityti knygas apie menininkus, nes tai yra toks dvigubas malonumas – ir sužinai menininko gyvenimo istoriją, ir dar natūraliai pradedi browsinti ir ieškoti jo kūrinių – visas skaitymas pavirsta į malonų iliustruotą meno istorijos mokymosi procesą.

Tai šiuo atveju užskaitysiu knygos man suteiktas žinias ir progą pasidomėti Šagalo paveikslais, nes šiaip tai pati knyga tai gerokai papūsta nereikalingais dialogais ir net bereikšmiais skyriais (drąsiai galima braukt lauk kokius 200-300 puslapių, kuriuos kantriai perskaičiau bijodama kažką svarbaus praleisti, bet praleisti nebuvo ką).

Skaitant šią knygą visą laiką galvojau, kad pats pesonažas man sukėlė panašius jausmus kaip Gabijos Grušaitės Stasys Šaltoka, nu, dievuliau, jau toks užknisantis veikėjas, kad maža nepasirodys – mirtis ant kulnų lipa, o jis dar aikštijasi, kad jam, matai, traukinys, kuriuo jis gelbėjamas nuo holokausto nepatogus važiuoti. Labai įdomu, ar tikrai Šagalas buvo toks bjaurus trumpiškai narciziškas vaikas, ar autorė sukūrė tokį paveikslą (vaikiškai užsispyrusiai neleisdama išbrukti nereikšmingų skyrių)? Ar galima viską nurašyti ant genialumo?

Ida, Šagalo dukra, gyveno tėvų meilės burbule, kai iš per didelio naivumo ir pasitikėjimo savimi, burbulas sprogo ir teko prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Nors kokia ten atsakomybė – padaryti kaip nori tėvai ir grįžti po jų sparneliu ir į jų piniginę. Vėliau Ida subręsta, perima tėvo reikalų tvarkymą, tik kažkaip vis jai iki pilnatvės pritraukti nepavyksta.

Galiausiai visas mano nepasitenkinimas vis tiek nukrypo į knygos autorę. Pristigo, manau, žmogui talento. Sprantu, kad gal norisi parašyti kuo išsamesnį biografinį romaną, tačiau autoriaus užduotis yra išgauti pagrindinę mintį, kuo tiksliau nupiešti veikėjų portretus, o ne maltis nereikšmingose gyvenimo dienomis ir dirbtinai pūsti tekstą, lyg atlyginimą gautų už žodžių skaičių.

Tad ir mano rekomendacija būtų tokia – verta iki kokios pusės knygą perskaityti, susipažinti su Šagalu, jo šeima (labai dėl idiotizmų nesinervinant ir neįsijaučiant), o paskui tiesiog praverskite, nes nieko tikrai neprarasite.

 

Princesė

~ kzL ~ Leave a comment

princese

Maža mergaitė rado maišą žodžių ir sudėjo labai tradicinę ir seniai nebemadingą istoriją apie princesę, kurią pagrobė drakonas, o paskui, žinoma išvadavo princas (vartome akis), bla bla blaaaaa, bet staiga papūtė vėjas ir sumaišė žodžius į visiškai kitokią istoriją, o paskui žodžius įdar kitą istoriją sušlavė kiemsargis, o paskui  lietus nuplovė žodžius ir sudėliojo dar kitokią istoriją. Daug smagesnę. Taip tradicinė beee istorija vis linkmai persidėlioja.

Taigi, graži gražiai iliustruota knygutė ir smagi istorija princesėms, princams ir kiemsargiams. Tiesa, iliustracijos tai man gražios, nežinau, kaip vaikams, maniškiai sako, kad patinka, o jūsiškiams?

 

600 Hours Of Edward

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for 600 hours of edward

Edwardui 39-eri metai ir jis gyvena vienas. Kiekvieną dieną atsikelia apie pusę aštuonių, tiksliau 7:37 arba 7:38, arba 7:39, ir užregistruoja tą laiką savo registre, kaip ir tai, koks tą dieną oras. Edwardas beveik su niekuo nebendrauja, o dieną pabaigia rašydamas skundus žmonėms, kurie jo manymu, pasielgė netinkamai. Tiesa, gydytojos patarimu, skundų neišsiunčia, tiesiog tvarkingai susega į segtuvus.

Tikriausiai jau įtarei, kad kažkas su Edwardu ne taip, kaip su eiliniu žmogumi. Jis turi (nežinau, kaip čia teisingiau pasakyti, gal “turi” bus geriausias terminas, nes serga tai tikrai ne tas) Aspergerio sindromą. Jis gyvenas vienas, tačiau yra išlaikomas turtingo, bet gan despotiško tėvo, kuris su sūnumi kalbasi per teisininką. Dėl to tiek tėvas, tiek teisininkas gauna savo porciją į segtuvus susegamų skundų.

Ir vieną dieną… aišku, kad kažkas knygoje turi įvykti, tad vieną dieną Edwardą užkalbina kaimynų berniukas, kuris, kaip devynmečiui ir priklauso, prieš Edwardą neturi išankstinių nusistatymų, o taip pat visiškai nereguoja į jo keistenybes ir bandymą juo atsikratyti. Ir kaip visada, kartais reikia tiesiog vieno žmogaus, kad pasikeistų kito žmogaus gyvenimas.

600 Hours of Edward – maloniai susiklausiusi knyga, kuri po Marko Haddono “Tas keistas nutikimas šuniui naktį” gal nėra didelė naujiena, tačiau vis tiek įdomi pabūti tokio žmogaus kailyje. Kaip ir įdomūs Edwardo susitikimai su savo psichiatre ir jos paaiškinimai, kaip Edwardui reiktų reaguoti į visuotinai priimtinas bendravimo normas, pvz., kodėl susipažinus internetinėje pažinčiių svetainėje ir atėjus į pirmą pasimatymą nereikėtų tiesiai šviesiai prisipažinti, kad labai nerimavai, nes nežinojai, kaip čia reikia pirmą pasimatymą išsisukti su sekso reikalais.

Visai patiko.

Kiti Albio Braito pasauliai

~ kzL ~ Leave a comment

kiti-albio-braito-pasauliai_z1

Kaip jau kažkada esu minėjus, labai mėgstu knygas apie kvantinę fiziką, tik jos turi būti vaikiškos, nes kitokių nesuprantu, nors, kaip sakoma knygoje, jei galvoji, kad supranti kvantinę fiziką, reiškia, kad nė velnio jos nesupranti. Tai tuo ir pasiguosiu.

Albis Braitas neteko mamos ir, sužinojęs, kad pagal kvantinės fizikos teoriją (o gal ir praktiką, nelabai atsimenu), paralelinėse visatose gali ją atrasti gyvą, leidžiasi jos ieškoti. Na, tikriausiai žinote eksperimentą su tuo “kvantiniu” katinu, kuris uždarytoje dėžėje yra ir gyvas, ir miręs tuo pačiu metu, tai Albis tokios panašios dėžės pagalba keliauja per paralelines visatas. Kartais sėkmingai, kartais nelabai – visos tos visatos yra savotiški “o kas, jeigu”: o kas, jeigu Albis savo mamos net nebūtų pažinojęs, o kas, jeigu Albis būtų gimęs mergaite, o kas, jei Albis nebūtų gimęs mokslininkų šeimoje ir taip toliau, be pabaigos.

Visi tie “jeigu” ir yra suskilę į daugybę visatų. Ir jei savojoje visatoje šiuo metu nelabai gera, nereiškia, kad kitoje visatoje yra arba bus geriau, net jei ten vis dar gyva mama. Todėl knyga netiesiogiai užduoda mintį, kad vietoj svarstymo, kaip būtų, jeigu, turime bent jau pabandyti kuo prasmingiau išnaudoti šioj visatoj gautą laiką. Bet čia tokia suaugėliška mintis, skaitantis vaikas gali apie tai ir nepagalvoti, jam gal tiesiog nuotykių knyga bus, o bet tačiau, jei jau perskaitys, padiskutuokite su juo, kaip jis knygą suprato.

Žodžiu, gera šita knyga, net pažliumbiau pabaigoje… ne dėl knygos gerumo, šiaip širdį suspaudė, tikriausiai visos mamos toj vietoj pažliumbtų. Galit tokios/tokie prisiduot komentaruose.

PS Iš anksto atsiprašau už kvantinės teorijos klaidas.