GERIAUSIOS 2018 METŲ

Geriausia 2018 m. Knyga – Romas Treinys “Dziedas” –

už nustebinimą, kad gali būti lietuvio autoriaus ir labai gera knyga viename, už totalų įtraukimą į skaitymo ir istorijos liūną, o kartu ir didžiulį praradimo jausmą, kad daugiau, deja, nebus

Geriausia negrožinė knyga – Vaiva Rykštaitė “Pirmąkart mama” –

už tai, kad taip tiksliai parašė, kaip jaučiausi, už tai, kad juokiausi, žavėjausi ir sakiau, kad knygą reikia versti į anglų, nes ji laisvai gali būti tarptautinis bestseleris

Geriausia vaikiška knyga – Marius Marcinkevičius “Sivužas”

už tobulą nuostabaus teksto ir iliustracijos draugystę.

Kitos labai geros knygos (iš eilės, kaip skaitytos 2018 metais):

Herman Koch “Vasarnamis su baseinu” (nekantrauju su autoriumi susitikti knygų mugėje!) – už žvilgnį į save gydytojo akimis

Wieslav Myslivski “Akiratis” – už kažkokį nenusakomą artumą prie dūšios

Tara Westover “Educated” – už tai, kad trūksta žodžių

Tomas Venclova “Nelyginant šiaurė magnetą” – už galimybę pažvelgti į autoriaus gyvenimą, o kartu už istorijos istorijas

Madeline Miller “Circe” – už dieviškąsias viliones

Marius Ivaškevičius “Žali” – už laiko aplenkimą ir drąsą pasakyti, ką reikia

Julian Barnes “The Only Story” – už tą only story

Jhumpa Lahiri “Interpreter of Maladies” – už subtilumą

Paolo Cognetti “Aštuoni kalnai” – už jautrų žvilgsnį nuo kalno viršūnės

Sarah Perry “Esekso slibinas” – už vaizdus, kurie apsigyveno mano galvoje

Goran Vojnovic “Jugoslavija, mano tėvynė” – už tai, kad pagalvojau, ko niekad nebūčiau pagalvojus, ir pajutau, ko nebūčiau pajutus

Neil Geiman “American Gods” – už geimanišką crazy istoriją

Tayari Jones “An American Marriage” – už tai, kad patiki kiekvienu žodžiu

Michael Ende “Begalinė istorija” – už begalinę fantaziją

Roy Jacobson “Neregimieji” – už benrasmybės įprasminimą

Nancy Huston “Dolce Agonia” – už priminimą, kad tik įsivaizduojame, kad pažįstame kitą žmogų

Ali Smith “Ruduo” – už nuostabios draugystės istoriją

Michelle Obama “Becoming” – už sveiką protą Baltuosiuose rūmuose (tikiuosi, jis kada nors ten sugrįš)

Liz Nugent “Išnarplioti Oliverį” – už pinkles

Geri trileriai:

Jorn Lier Horst “Urvinis žmogus”

Stephen Ahnhem “Beveidės aukos”

Tiesa, šiemet perskaičiau 81 vieną knygą, kas yra visų laikų rekordas (nemanau, kad tiek perskaitydavau, kai dar neskaičiuodavau perskaitytų knygų). Iš 81 knygos 61 skaičiau lietuviškai ir popieriniu formatu. Labai jaučiaisi, kad leidyklos labai operatyviai verčia knygas iš visokių kalbų, aptingau ir mažiau skaitau angliškai – tik 3 perskaitytos, neskaitant 3 angliškų grafinių novelių. 13 audio knygų, kurios, na, irgi angliškos. 11 knygų – liletuvių autorių (galvojau daug, bet pasirodo 2017 m. 15 buvo lietuvių).

2019 metams palinkėsiu sau ir visiems skaitytojams ne kiekybės, o kokybės.

Tegyvuoja knygų žiurkės (ne tik fantastiškos)!

Kuo toliau tuo labiau gerbiu rašytojus sugebančius 200-300 puslapių papasakoti puikią istoriją. Bravo ir Liz Nugent – “Išnarplioti Oliverį” – prie knygos prikaustanti istorija, praskaičiau mašinoje visą laiką, kol dar buvo šviesu, o temsta, velnias greit, tad teko kentėt iki namų, o paskui visus nemandagiai ignoruot, kol knyga buvo perskaityta.

Jau pačioje knygos pradžioje Oliveris žiauriai smogia savo žmonai į veidą. Ir kaip toliau rutuliojasi istorija – kas gi ten atsitiko, kas Oliverį taip išprovokavo – tai tik įkvepi ir verti, verti puslapius. Na, tai čia apie siužetą – greit skubi, nes nori žinot, bet gilesniam pamąstymui visko tiek neparašyta, o subtiliai nujaučiama tarp eilučių ir paragrafų.