Ponios ir ponai, knygos dailininkas Zigmantas Butautis taip tobulai parinko visiškai kraupų viršelį, kad jau buvau nusprendusi, kad tikrai šitos knygos neskaitysiu – baisu jau vien nuo to viršelio. Tobulai baisus viršelis ir totalus blackoutas apie tai, kaip visdėlto sugalvojau ją skaityti. Ir tikrai Tony Parsono įspūdis apie knygą “Prikaustantis kaip Jo Nesbo, tamsus kaip Stiegas Larssonas” šį kartą yra visiškai nereklaminis triukas. Puikiai pasakyta.
Na, mes visi esame kažkieno klasiokai ir visi esame girdėję apie mokyklines žudynes. Gal dėl to knyga taip ir įtraukia? Nes gali būti apie kiekvieną iš mūsų? Nes gi vos ne kiekviena klasė yra mažas visuomenės, kurioje gyvename atsipindys ir visada kažkokiu tai būdu sutelpa į tą statistinį varpelio formos grafiką: 10% vienokių, 10% kitokių, x procentų genijų, x procentų pamirštųjų – visi kiti tiesiog vidutinybės (ant kurių laikosi pasaulis, beje). Ir vidutinybės dažniausiai netampa visokiais serial killers, tad bijokite visų tų klasiokų, kurie tuose mažuose procentuose sukritę arba tokių, kurie nesimato klasės fotografijose ir jų net vardo negalite prisiminti. Ir dar, žinote, visi tie genijai, balansuojantys ant beprotybės ribos – irgi nieko gero nežada.
Per daug čia nesiplečiant, tik vienas įspėjimas – neprasidėkite su knyga, jei nenusimato gero skaitymo laiko, bent jau pradėkite penktadienio vakare, kad per savaitgalį galėtumėte perskaityti, gal kiek miego valandų paaukoję, jei kartais prireiktų. Prieš tai tik įsijunkite signalizaciją ir balkone išvyniokite porą metrų spygliuotos vielos. Ai, nors gal nevarkite, gali įlipt per lubas. Žodžiu, nebus ramybės ilgai skaitant, negi norit melstis, kad koks seniai nematytas klasiokas nepaskambintų?
Puikiai. Rekomenduoju mėgstantiems pasibauginti.
P.S. Vielos vis tiek nusipirkite, gal prireiks skaitant kitą knygą.
knyguziurkes.com 