Valio džinui. Knyga tobulai netobuliems tėvams

Valio džinui. Knyga tobulai netobuliems tėvams

Buvo smagu skaityti, nors jau esu “išaugusi” šitą knygą, Kodėl išaugus? Na, tiesiog su savo vaikais jau esu kitame etape, nors, žinoma, kai kurios su vaikais susijusios aktualijos nesikeičia metų metus, nesvarbu, kiek kam metų.

Kaip pavyzdį būtų galima pateikti nuostabiuosius rytus. Kol supranti, kad vienintelis veiksmingas vaistas rytinėms problemoms išspręsti yra pats karčiausias – tiesiog reikia ankščiau keltis – užima gerokai laiko (kokius 3-8 metus). Deja. Kas gali būt kartesnio man, visiškai pelėdai? Ir ko tik negali padaryti vardan bent kiek normalesnio ryto…

Be visokių smagių situacijų, kuriomis dalinasi Katie Kirby, labiausiai šioje knygoje man patiko, kad autorė suteikia žodį savo vyrui, leidžia jam papasakoti, kaip jautėsi, kai su mažutėliu kūdikiu linksmoji porelė buvo išleista namo, ir kaip jautėsi, kai reikėjo grįžti į darbą. Žodis buvo suteiktas ir seneliams, palyginimui kaip pasikeitė vaikų auginimas, kas buvo svarbu tada ir kas svarbu dabar. O taip pat mieliems autorės sūneliams, kad suprast, kaip gerą mamą supranta vaikas, o kaip pati mama. Patikėkit, viskas yra daug papraščiau. O ir viena iš knygos transliuojamų žinučių yra – viską reikia daryti ku paprasčiau ir patogiau.

Todėl šią knygą labiausiai rekomenduoju besilaukiančioms mamoms it tėčiams, kad prasklaidytų rožinius debesėlius apie tai, kaip ten būna “jau aš tai niekada/visada…” arba “jau mano vaikas tai niekada/visada”, o taip pat ir pavargusioms mažų vaikų mamoms, pasisemti įkvėpimo iš temos “ne man vienai taip” arba “jai dar blogiau nei man”. Su smagiais juokeliais ir pasišaipymais truputį prasiplauti smegenis ir prasiskaidrinti nuotaiką šitoj lapkričio tamsybėj ne pro šalį.

Anything is Possible / My name is Lucy Barton / Aš esu Liusė Barton

Image result for anything is possibleImage result for my name is lucy barton

 

 

 

 

 

 

 

 

Niekaip nesugalvojau, nuo kurios knygos pradėti apžvalgą. Klausyti pirmiausia perklausiau Anything is Possible, nors Lucy Barton yra pirmiau išleista, ir lyg abi galima būtų skaityt atskirai, vieną be kitos, bet man gavos taip kad perklausiau Anything, paskui Lucy, o paskui vėl Anything. Štai taip jos ir nesusijusios, kad dabar man susijungė į vieną ir niekaip aš jau jų neatskirsiu.

Anything is Possible pasirinkau iš kažkokio sąrašo. Ši knyga lyg apsakymų rinkinys apie atskirus žmones – kaip iš šios dvi knygos – kiekvienas galėtų puikiausiai gyventi atskirai, bet kartu ir ne, nes per visus eina juos vienijanti gija – visus veikėjus pirmiausia jungia jų kilmės vieta – mažas Ilinojaus miestelis, o tada visokiausi emociniai dalykai, taip jautriai ir subtiliai aprašyti, sakyčiau, beveik tarp eilučių, kad niekaip neišgalėčiau to jausmo perteikti per vieną ar kelias pastraipas. Ir nenoriu net, tikriausiai, dėl to iš vengiau šią apžvagą rašyti.

Žinot, kaip ten būna su tais mažais miesteliais, panašiai kaip knygoje “Drambliai nematomi” – vyksta visokiausi dalykai, kurių vardan ramios kaimynystės verčiau nematyti, nežinoti, nesikišti. O kartais jie tiesiog nepastebimi, nesuvokiami, per sunkūs įvardinti.

Labai jautri ir subtili knyga. Liusė Barton yra ir lietuviškai.

Seržantas Frostas

Image result for seržantas frostas

Užsinorėjau savaitgaliui detektyvo, tai ir ėmiau pirmą, kur po ranka gulėjo – šviežutėlis tiesiai iš pašto. Per savaitgalį suėjo kuo puikiausiai.

Su seržantu Frostu aš visai nepažįstama ir man skaitant jautėsi, kad kartais kažkokio jausmo ar ryšio trūksta su pagrindiniu veikėju, bet tikriausiai visiems Frosto pažįstamiems, t.y. pažįstantiems Frostą tokių sunkumų nekils. Nepaisant šito nesklandumo, intrigos pakanka  greitai versti puslapius.

Seržantas, kaip įprasta – siaubingai besirengiantis rūkalius ir girtuoklis, tikriausiai  idealistas darbine prasme ir, žinoma, totalus darboholikas. Aria dieną naktį ir dažniausiai teisybės labui nesilaiko taisyklių. Genialiems detektyvams žmonėms kaip ir galima – jų smegenys neturi laiko laukti teisėtai surinktų įkalčių – viskas vėliau vėliau vėliau. Na, o skaitytojui belieka vytis.

Knyga labai smagaus formato, puikiausia tinka visur tampytis su savim, tik kad labai nepatogiai verčiasi puslapiai. Miela leidykla, knyga turi net tik gražiai atrodyti, bet ir lengvai verstis. Nžn, kas ten blogai, gal popierius per storas?

Dolce agonia

Image result for dolce agonia knyga

Dolce ironia.

Oooo, kokie nesaldūs kūrėjo žodžiai “Prologe danguje”:

“Kai susitinku su kitų visatų kūrėjais, visuomet stengiuosi būti kuklus. Užuot gyręsis savo kūrinio tobulumu, sveikinu jų kūrinių grožį ir sudėtingumą… Tačiau viduje negaliu susivaldyti nemanęs, kad maniškis geresnis, nes aš vienintelis išradau tokį nenuspėjamą daiktą kaip žmogus.

Kokia rūšis! Dažnai žiūrėdamas, kaip žmonės Žemėje išgyvena savo likimą, pats taip įsitraukiu, kad beveik jais patikiu. Jie sukuria keistą įspūdį, kad yra apdovanoti laisve spręsti, autonomija, valia…. Gerai žinau, jog tai iliuzija, absurdiška sąvoka. Vien aš esu laisvas!”

Dievo monologai ir komentarai išskiria šią knygą iš kitų knygų. Jis žino, kas bus, kai nė vienas mūsų to dar net neįtariame. Ir jis būna gailestingas mirties valandą arba ne. Ir nė vienas tikrai nenorime, kad būtų negailestingas.

Nors kaip ir ne naujiena, kad niekada žmogaus nepažįstame iki galo, kur jau ten iki galo, dažniausiai pažįstame kokią kruopelę, vis tiek kažkaip knygoje mane savotiškai iš naujo pribloškia, kaip mes vieni kitų nepažįstame, kaip nežinome vieni kitų istorijų, požiūrių ir minčių, ir kiek dalykų niekam niekada nesakome, nes, tikriausiai, garsiai pasakę, patys savęs išsigąstume. Gi būna apima toks jausmas po kokio apgirtusio baliaus, kad per daug pasakei, per daug atsivėrei, per daug išgirdai ir pamatei, ką norėtum atmatyti atgal.

Taip ir šioje saldžioje Padėkos dienos vakarienės agonijoje, savotiškoje paskutinėje vakarinėje(nes laikas amžinybės akivaizdoje kitaip teka ir kitaip skaičiuojamas), sužinome, kokia bus kiekvieno veikėjo baigtis, paskutinis atokvėpis, ir ar kūrėjas bus jiems gailestingas, ar ne. Savotiškai įlendam į veikėjų galvas, tam, kad tom galvom mandagiai sėdint prie stalo, perskaitytume neįtikėtinas jų istorijas, baimes ir paranojas. Kad savotiškai pažiūrėtume į ateitį, kuri visiems ilgiau gyvensiantiems yra vienoda, dažniausiai ne pati maloniausia, ir vadinasi ji – senatvė. O kaip žinome, viena tokia knyga sako, kad there’s “No coutry for old men”. Deja, kartais nėra ir for young.

Nu, va, padovanojau šią knygą per fb, o dabar noriu atsidovanot atgal. Bent jau pasikonspektuosiu atsiminimui.

**********

Kažkuris iš prancūzų rašytojų – Keno? Kinjaras? – atkreipė dėmesį į tai, kad ausys neturi vokų. Mes galime kada panorėję užmerkti akis, bet negalim užmerkti ausų. Ausys daro mus pažeidžiamus, palieka kitų įžūlumo ir blogo skonio valioje.

******

“Ir? Koks pats būtiniausias ingredientas gaminant bet kokį valgį?” – “Druska?” – Ne! Meilė! “L’amore…”[…] suprasti tikrąją Kristaus palyginimų prasmę: “Kai yra meilė maisto visada pakanka visiems, nes meilė padaugina duonos kepaliukus ir žuvis, capito?”

******

Keitė nuostalgiškai žiūri į vaiką mamos glėbyje. Koks neprilygstamas erotinis malonumas – gimdymas! Visus keturis kartus savos jėgos pojūtis tą akimirką, kai išstumi vaiką, nuostabus orgazmas – štai! – žmogus! – išeina iš manęs! – aš pakankamai stipri, kad padaryčiau tai! O kitomis dienomis – nepakartojamas taikos ir ramybės pojūtis, nes padarei tokį dalyką, o po kelių dienų sukrėtimas, kai išeini iš ligoninės, žiūri į Manhatano gatves, kur grūdasi minios, ir sakai sau:” Dieve mano, ar tikrai gali būti, kad vieną kartą kiekviena iš šių būtybių… GIMĖ?”

 

An American Marriage / Nuojautos

Image result for an american marriage

Gera. Labai patiko.

Jaunavedžiai Celestial ir Roy ką tik pradėjo savo gražų ir numatomai sėkmingą gyvenimą kartu. Lankydami uošvius, vietoj to, kad miegotų svečiuose, nusprendžia apsistoti viešbutyje ir viskas staiga sugriūna – Roy neteisingai apkaltinamas padaręs nusikaltimą, tiesiog viešbutyje suimamas ir vėliau nuteisiamas 12 metų kalėjimo. Vos beįsibėgėjantis gyvenimas vienam iš jų staiga sustoja.

Tai va nuo šio taško knyga paliečia visus įmanomus klausimus – ką reiškia būti juodaodžiu (herojai yra juodaodžiai) Amerikos teisme. Kiek traukia meilė, kai esi labai jaunas ir tavo mylimas vyras kalėjime praleis gražiausius gyvenimo metus, o kai išeis, greičiausiai būsite per seni susilaukti vaikų? Ar nori turėti vaiką, kai tavo vyras žengia per kalėjimo slenkstį? Ar turi teisę iš naujo įsimyėti, o jei įsimylėsi, kaip reaguos tavo artimieji? Ar palaikys tave, jei nuspręsi skirtis su kaliniu, nesvarbu, kad neteisingai nuteistu? Klausimas po klausimo ir viena už kitą sudėtingesnės dilemos neapleidža veikėjų ir skaitytojo iki pat knygos pabaigos.

Gražus tekstas. Man ypač krito širdin toks be tėvo užaugusio Celestial vaikystės draugo Andre, kurį globojo Celestial tėvas palyginimas:

“But a man who is a father to a daughter is different from one who is a father to a son. One is the left shoe and the other is the right. They are the same but not interchangeable”.

Rekomenduoju. Goodreds vertinimas tikrai ne iš piršto laužtas.

Sivužas

SIVUZAS__virselis_priekis

Gal juokinga, bet knygą nusipirkau internetu gal po užmatyto kvietimo į knygos pristatymą, kur buvo parašyta “sužinosite, ką reiškia knygos pavadinimas”. Taip įdomu pasidarė sužinot, ką tas pavadinimas reiškia.

Ir, o mama mia! Į mano rankas pateko pats stebuklas – tokia graži knyga, jau seniai tokios gražios neturėjau rankose! Man patinka viskas – patinka tekstas, patinka iliustracijos, patinka, iliustracijų ir teksto vienuma (lyg autorius būtų ir dalininkas, ir pats viską nupieštų būtent taip, kaip turi atrodyti). Ir žinot, pats tekstas toks toks vaikiškai naivus, bet toks gilus ir prasmingas, istorija tokia netikėta ir intriguojanti, kad skaitydama niekaip negalėjau atsistebėti ir atsidžiaugti. O dar knygos popierius ir kvapas – mmm – kad ir kaip friekiškai nuskambėtų.

Bravo, bravo, bravo!

Image result for Sivužas

Liepsnojančios smegenys: mano beprotybės mėnuo

Image result for liepsnojančios smegenys

Tikriausiai šitą knygą galėčiau apibūdinti dviem žodžiais: skaičiau ir stebėjaus. Pirmiausia stebėjaus, kaip sklandžiai ji parašyta (ir greičiausiai aplodismentai vertėjai – gerai išversta*) – nesitikėjau, kad bus taip lengva skaityti, taip pagauliai parašyta knyga. Nors čia stebėtis gal ir nereikėtų, nes knygos autorė yra The New York Post, bulvarinio laikraščio žurnalistė, tad tikrai yra profesionalė patraukliai aprašyti istorijas.

Antra, stebėjausi tuo, kaip svarbu yra nenuleisti rankų. Niekada. Susannah’ai visai netikėtai prasidėjo paranojos priepoliai, haliucinacijos, jos kūnas pradėjo jos nebeklausyti ir niekas negalėjo suprasti – kodėl. Buvo mėginama prikabinti įvairiausias diagnozes – nuo šizofrenijos iki alkoholio abstinencijos, nuo įdomiai skambančio “psichozė, kol nenurodyta kitaip” iki velnias žino ko – joks gydymas negelbėjo – Susannah asmenybė (o iš paskos ir kūnas) geso akyse.

Sudėtingoje ir sunkioje situacijoje Susannah tėvai nenurimo, nes tarytum jautė, kad tikroji diagnozė – nenustatyta, o gyventi nežinant, kas su žmogumi darosi yra siaubinga našta. Tad visą laiką galvoju – kur yra ta riba, kai tkrai tikrai niekuo nebegalima padėti, kai net geriausi specialistai nuleidžia rankas, kaip pačiam netapti išprotėjusiu su situacija nesusitaikančiu ir nerimstančiu žmogumi.

Nežinau, kaip, bet, manau, reikia. Nes tik per tokius užsispyrėlius nustatomos teisingos diagnozės, per juos surandami nauji gydymo metodai ir išgelbėjami žmonės. Ši knyga yra paskata džiaugtis kiekviena diena, kai esi sveikas, o taip pat, jei teko susidurti su liga – gali suteikti paguodos ir vilties nenuleisti rankų net sunkiausiose situacijose.