Month: October 2018

Faktų galia

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for faktų galia

Prisiminkite: gali būti blogai ir geriau vienu metu.

Nėra malonu jausmas būti kvailesnei nei šimpanzės. Deja, taip gali nutikti, o kad būtų dar smagiau – kuo labiau stengsies būt protingesnis už šimpanzę, tuo blogesnis gali būti  rezultatas. Štai toks “teisingas” yra mūsų suvokimas apie supantį pasaulį. Gal geriau būtų sakyti – apgailėtinas. Taigi, apie ką aš čia?

Knygos autorius Hans Rosling savo skaitytoją į knygą “įveda” paprastu testuku apie įvarius su šiandienos pasauliu susijusius faktus (tad, jei esate tikrai sąžiningas skaitytojas, šiukštu nevartykite knygos prieš skaitydamas, kad netyčia nepamatytumėt atsakymų). Klausimai – apie įvairiausią su pasauliu susijusią statistiką, tendencijas ir pan.

Prisipažinsiu, pasipūtėliškai maniau, kad aš tai čia jau labai viskuo domiuosi ir maždaug žinau visas tas statistikas. Ooo, didžioji nuodemie puikybe! Teisingai atsakiau garbingus 3 atsakymus. Tegyvuoja šimpanzės, kurios pagal tikimybių teoriją pasirinkdamos bet kokius atsakymus, turi šansą atsakyti geriau. Tad tokia pradžia yra didelė paskata skaityti knygą toliau, edukuotis ir raminti savo puikybę irgi genetinį lietuvišką pesimizmą (pastoviai išlenda ir kužda, kad čia jau tas autorius tai tikrai datempinėja iki pozityvo).

O šiaip, manau, kad ši knyga yra skirta visiems pesimistams, dejuotojams ir, kaip aš dažnai vadinu savo besibėdavojančius gimines – “dievo varytojams į medį”. Nes, kad ir kaip beblogėtų gyvenimas (dėl to, kad senstame ir prisimename amžinai “geresnius” jaunystės metus, valdžioje visada ne tie politikai, viskas brangsta ir lakūnas žada sugrąžinti litus), summa summarum pasaulyje gyvenimas gerėja ir, jei gerbiamas skaitytojas negyvena Marse, jo gyvenimas bendrame puode irgi lėtai, bet užtikrintai gerėja. Tik kartais sunku pamatyti, nes gerėjimas gali būti labai lėtas, o ir aplinka labai tendencingai mums pumpuoja neigiamą informaciją, na, nes tokie mes jau padarai, kad delfiuose verčiau bauginamės klikindami skandalingas antraštes vietoj to, kad džiaugsmingai klikintume pvz. antraštę “Vilniečiai šokiruoti sužinoję, kad šiandien, kaip ir vakar, Vilniuje visi lėktuvai nusileido saugiai ir niekas neplojo”.

O jei vis dėlto gyvenimas blogėja, tai vis tiek “gali būti blogai ir geriau vienu metu”.

Boo.

 

Benas – sapnų siuvėjas

~ kzL ~ Leave a comment

Mane labai lengva sugundyti gražiu viršeliu. Būtent toks ir yra knygos “Benas – sapnų siuvėjas” vuršelis – gražus ir dar mėlynai violetinis. Turiu silpnybę šitai spalvai, visi, kas nori būti perskaityti, turi leisti knygas mėlynos splavos viršeliais, ypač Royal Blue.

Žinoma, tiesdama ranką link šios knygos, tikėjausi, kad Tomas Dirgėla eilinį kartą nenuvils, ir skaityti bus smagu ne tik man, bet ir mano vaikams. Ir tikrai smagu, nes knygutę puošia gražios Dalios Karpavičiūtės iliustracijos, knygos istorija įtraukianti, o autorius, kaip visada – šmaikštus ir linksmas, ypač parinkdamas savo veikėjų vardus – Benas Adatėlė, vaikų namų direktorė panelė Gerutė, turtuolė Auksakalnienė.

Na, o Benas, žinoma, neeilinis berniukas. Truputį per geras, tad jį kartais apgauna blogiečiai ir geriečiai (gerais norais pragaras grįstas, sako). Bet ir drąsus, tad atsuks viską atgal, kaip ir turi būti. Daugiau nieko nepasakosiu, galėsit vaikų pasiklaust, kai šie perskaitys. O kas buvo, tikrai bus smalsu sužinot, garantuoju.

Urvinis žmogus

~ kzL ~ 1 Comment

Image result for urvinis zmogus kny

Kaip aš čia klaidžiojau tyrais nežinodama, kas yra Jorn Lier Horst! Pasirodo, antra norvegų detektyvų žvaigždė (po jo didenybės Jo Nesbo). Na, ir ką, nusipelnė, sakyčiau. Eina sau, geriau neimti tokios knygos į rankas, jei žinai, kad neturėsi laiko skaityti. Ir neimti į kelionę, nes po dienos nebeturėsi ką skaityt. Ši knyga yra kaip (Verygą prašyčiau nusisukti) shot’as – gulpt vienu sykiu ir iki dugno, tikriausiai kitaip neįmanoma.

Viskas labai koncentruotai, glaustai, negrybaujant po pievas ir be jokių nereikalingų žodžių. Tiesa, vienu momentu, kažkaip skaitydama pagavojau, na, kad tik tos dukters žurnalistės neįveltų daugiau negu reikia – nes labai jau nenorėjau skaitydama dėl jos jaudintis, o bet tačiau teko. Jaudintis. Ir greit greit skaityti pabaigą. Kaip ir priklauso detektyvams. Taip kad rekomenduoju ir mėgėjams, ir nemėgėjams. O aš noriu dar (siaubas, tikras knygoholizmas).

Koncertas kairiajai rankai

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for koncertas kairei rankai knyga

Šia knyga buvo sužavėta viena mano kolegė knygų žiurkė. Jai labai nerealiai patiko. Taip knyga pateko ir į mano laukimo sąrašą. Su dideliu entuziazmu ėmiausi skaityti, vis laukiau laukiau, kada gi ten atsivers man knygos lobiai. Skaičiau, laukiau, tada parašiau draugei prašydama pagalbos, klausdama, kur toji knygos paslaptis, kodėl man neatsiveria, kodėl taip sunku skaityti. Na, ir atsakymas buvo toks pat, kaip toje citatoje, kurią visai neseniai įdėjau prie “Skaičių“: knyga yra optinis prietaisas žiūrėti į save – ir šį kartą, per tą prietaisą savęs visiškai nemačiau. Deja.

Nesakau, kad knyga man napatiko, tiesiog skaityti ją buvo sunku. Kažkaip nekabino stilius – knyga man labai priminė tokią pusiau enciklopedinę istoriją, prikimštą daugybės faktų ir detalių, kurios man rodės visiškai nereikalingos, kaip koks konspektas. Jei išmestume visa tai – pati knygos istorija iš tiesų neeilinė: turtuolis tėvas taip užspaudęs visą šeimą, kad vaikai vienas po kito krenta kaip lapai, na, ir dar ne šiaip krenta – nusižudo. Šeimai tokia negarbė, kad toks sūnus daugiau garsiai neminimas, netariamas net jo vardas, jis nei apraudamas, nei jo ilgimasi viešai, gal tik tylomis, po vieną. Išsiveržti iš tėvo rato beveik neįmanoma, o ir būti pripažintam – nepasiekiama, nepaisant visų talentų. Tad ir gyvena visi kažkokiose psicozėse, kliedesiuose, bet šiaip stikliniais veidais be emocijų. Siaubinga šeimos atmosfera.

Visa knygos nuotaika tokia slegianti, neatsirado nė vienas personažas, už kurio užsikabintum, su kuriuo keliautum. Jie visi pasirodė tokie sužaloti, nelaimingi, na, nebent pas Paulis į antrąją gyvenimo pusę, kai pagaliau išdrįso sekti paskui širdį, nebepaisyti įnoringos šeimos.

Tiesa, buvo iš tikro įdomu skaityti tapatybės virsmą, kai Austriją aneksavo naciai ir turtuoliai, kurie dažniausiai buvo žydų kilmės, bet jau visikai nutolę nuo tikėjimo, patys krikštyti ir krikščioniškai auklėję vaikus, staiga atsidūrė visuomenės užribyje, nebegalėjo dirbti pagal profesiją, kuri dažniausiai buvo garbinga gydytojo, teisininko, dailininko, žvaigždės muzikanto, nebegalėjo disponuoti savo turtu…

Tokie štai dviprasmiški jausmai apie šią knygą – labai įdomi istorija ir sunkiai pakenčiamas stilius, kuriuo ta istorija pasakojama. Gal bandėt, kaip jums sekės?

This Is How It Always Is

~ kzL ~ Leave a comment

Vakare pykau vėl radusi pastabą apie nepadarytus namų darbus. Šiandien nebepykstu, iš tikro nebepykstu nuo pat knygos pradžios, nes ką ten tie namų darbai, ką ten visokios smulkios kasdienybės problemėlės – būna tiesiog pameti perspektyvą ir užsikuisti kasdienybės smulkmenose, kurios iš tikro nevertos dėmesio. Kas tie nepadaryti namų darbai palyginti su tuo, kai mažylis sūnus vieną dieną meiliai pasako, kad dabar jau bus mergaitė.

Iš pradžių numoji ranka – tiesiog toks etapas, bet etapas nesibaigia už savaitės ir už mėnesio, ir nesibaigia apskritai. Ir apima panika. Ne dėl to, kad tai būtų baisiausias dalykas pasaulyje – savo vaiką mylėsi iki gyvenimo pabaigos, nesvarbu, kas (žinoma, jei nesi išprotėjęs homofobas), bet baisu dėl viso pasaulio, kuris laukia tavo kūno ir kraujo už namų durų. Baisu neapykantos, baisu netolerancijos, baisu nemokšiškumo, patyčių, skausmo, visko, nuo ko negali kontroliuoti.

Knygoje apie tai, kaip gyvena šeima, turinti transseksualų vaiką. Ta šeima – labai tolerantiška ir bent jau atvirai nedaro iš naujienos tragedijos, tačiau tai, kas paprasta šeimoje, toli gražu nėra paprasta už namų durų – ar reikia pasakyti aplinkiniams, kam pasakyti, jei pasakyti, tai kada, kaip ir t.t. Ir vis dėl to, tai yra paslaptis, o paslaptys yra linkusios išlįst iš maišo pačiais netinkamiausiais būdais ir netinkamiausiu laiku.

Kas labiausiai man įstrigo knygoje? Tai, kad seksualumas, lyties suvokimas yra visiškai kultūrinis dalykas. Budistinėse ar kitose ne vakarų šalyse transeksualumas visai kitaip priimamas – dėl reinkarnacijos, gali atgimti vyru, moterim ir per vidury, ir tai nereikškia, kad tavo gyvenimas sugriuvo. Įstrigo, kad vaikai, žinoma, kol nepaveikiami savo kultūros, transeksualumą priima gan natūraliai, kol pvz., tėveliai “nepasistengia” pamokyti, kas yra teisinga, o kas ne, lyg pat translytis žmogus galėtų pasirinkti būti ar nebūti “klaida”.

Verta paskaityti dėl netradicinės šeimos modelio (žmona aprūpina šeimą finansiškai), dėl pagrindinės temos – translytiškumo ir dar dėl žavingų keturių vyresniųjų brolių santykių, charakterių, dialogų, patarimų, muštynių, ginčų ir meilės jauniausiajam broliui, tapusiam seserim.

Skaičiai

~ kzL ~ Leave a comment

Knygų autoriai maloningai pasiūlydami knygą skaitymui kartais knygų žiurkes gali įvaryti į panikos priepuolį. Ypač siūlydami poezijos knygą. Prie lovos turiu net kelias poezijos knygas, paskaitau kartais prieš miegą, bet apžvalgos rašymo apie poezijos knygą stengčiausi išvengti visokiais įmanomais būdais, nes na, aš nemoku rašyti apie poeziją, ir, tiesą sakant, net nežinau, ką apie ją rašyti. Nes čia jau arba pajauti arba ne, na, va taip:

Tiesą sakant, kiekvienas skaitytojas, kai jis skaito, skaito save patį. Rašytojo kūrinys – tik optinis prietaisas, kurį jis siūlo skaitytojui, kad šiam padėtų įžvelgti tai, ko be šios knygos jis, matyt, niekada nebūtų įžiūrėjęs savyje. Jei skaitytojas atpažįsta savyje tai, apie ką rašoma knygoje, tas įrodo jos tikroviškumą, ir atvirkščiai.

Alain de Bostono “Kaip Proustas gali pakeisti jūsų gyvenimą”

Taigi skaitydama kiekvieną eilėraštį ir laukiu, suvirpins ar nesuvirpins, suprasiu ar nesuprasiu. Visada džiaugiuosi, kai suvirpina. O jei suvirpina, tai kaip čia dabar aprašyti ir paaiškinti eilėraščio subtilumą paprastai žodžiais. Tikrai ne knygų žiurkės darbas.

Bet kaip atsisakysi paskaityt? Niekaip. Tad skaitau ir džiaugiuosi, kad patinka, kad pagauna ir rezonuoja. Ir šiaip tikriausiai pirma poezijos knyga, kurią išsitempiau į kelionę. Gerai skaityti, kai kas nors vairuoja.

Tad ta proga, kadangi nemoku apie knygą papasakoti, dalinuosi nuostabaus rudens aktualija, jei suvirpins, ištieskite ranką šios knygos link knygyne, bibliotekoje, ar internetinėj parduotuvėje. Ir šiaip poezijos knygos dažnai yra gražios knygos. Ir dėl to verta paimti į rankas.

(visos eilėraščio raidės turėtų būt mažosios, tik man kažko neleidžia).

Spalis 10

Štai valytuvai nubraukia lapus

Ir rūbai minus virsta rūbais plius

Ruduo pats sau

beviltiškai gražus

 

Begalinė istorija

~ kzL ~ 2 Comments

Image result for neverending story bookImage result for begaline istorija

 

Niekaip negaliu suprasti, kaip ši knyga sugebėjo taip neužkliūti man už akių – iki kol KŽG apie ją nepasakė, net neįsivaizdavau ją egzistuojant. Tikriausiai taip jau išėjo, kad kai buvo išleista, visiškai prasilenkė su mano gyvenimo aktualijomis, o dabar ją rasti galima nebent senų knygų knygynuose, ką aš ir padariau.

Skaičiau ilgai ir garsiai sūnui. Ir visą laiką stebėjausi, kokia neįtikėtina tai istorija, kokia begalinė yra autoriaus fantazija, ir dar, ir dar kartą negalėjau patikėti, kad nieko nežinojau apie šitą knygą, ir vėlei, kad paskutinis leidimas yra išleistas prieš daugiau nei 10 metų (ją būtina perleisti, būtina skatinti vaikus ją skaityti, labai norėčiau naujo su šiuolaikine technologija ir kompiuterine animacija pastatyto filmo).

O apie pačią knygą? Bastijanas Baltazaras Buksas (berniukas) skaitydamas knygą “įkrenta” į jos istoriją ir pats pradeda ją kurti. Istorija vystosi šalyje, na, kad papraščiau būtų, sakykime, kad šalyje, kuri vadinasi Fantazija. Šalis, tikriausiai įtariate, yra beribė. O gal ir ne visai. Kad ji būtų beribė – kažkas turi fantazuoti ir taip ją padaryti būtent tokia. O gal viskas buvo iš anksto numatyta ir iš anksto viskas surašyta? Tiesiog taip turėjo atsitikti?

Kaip tik norite ir kaip tik sugebate sugalvoti! Tiek, kiek neša tavo fantazija. Ar toliau nei Michaelio Endės prieš 40 metų parašyta knyga?

Labai rekomenduoju.

Lenkiški prisiminimai

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for lenkiški prisiminimai

Šiemet štai jau antra knyga, kurios viršelyje – ypatingai viliojanti nuotrauka. Kita, žinia, -“Dziedas“. “Lenkiškų prisiminimų” ėmiausi dėl gražaus viršelio ir gerų atsiliepimų, na, ir šiaip smalsumo, nes lentynoje savo eilės jau kada laukia “Ferdydurkė”, kurios pavadinimą tikriausiai tik dabar ir išmokau, šiaip būdavo knyga F.

Skaityti “Lenkiškus prisiminimus” man sekės labai banguotai – iš pradžių labai įdomu, paskui nelabai, o į pabaigą vėl labai (dėl žydų). “Nelabai” dalis man buvo pasakojimai apie krūvą žmonių lyg ir Varšuvoj ar kažkur kitur, kurių nepažįstu, tai lyg skaitytum kažkokį svetimą dienoraštį, kur nesupranti, nei kas ten vyksta, nei su kuo. Pradžioj labai įdomu ir ne vien dėl to, kad rašytojo tėvas lietuvių kilmės, bet šiaip įdomu skaityt apie to laikmečio gyvenimo manierą, kaip bajorėliai gyveno, kas jų buvo galvoj ir ko toj galvoj nebuvo.

Žinoma, viskas Gombrowicziaus yra traukiama per dantį, praktiškai absoliučiai viskas, nes neturėdamas jokių didelių idealų ir pats ieškodamas savo vietos ir reikšmės pasaulyje, į viską žvelgė su pašaipia šypsenėle. Vietomis vis galvodavau, kad tokia persona sutikta realiame gyvenime mane ganėtinai užknistų, toks biškį panašus jausmas kaip su Stasiu Šaltoka, užknisančia asmenybe. Gal dėl to pati “Lenkiški prisiminimai” ir suerzino daugelį “padorių” tėvynę mylinčių skaitytojų.

O bet tačiau jo įžvalgos apie mūsų žemiečių ir kaimynų amžiną provicialumą yra kaip į akį taiklumo, smagumo ir yra būtinos visiems perskaityt:

“…kupini vaikiško naivumo, kaišiojate abejingam užsieniui panosėn savo polonezus tik tam, kad sustiprintumėt savo įskilusį vertės pajautimą,sureikšmintumėt save. Jūs lyg tas beturtis, kuris giriasi, kad jo bobutė turėjo dvarą ir važinėjo į Paryžių. Esate pasaulio vargšai giminaičiai, besistengiantys imponuoti sau ir kitiems.

…būtų geriau, jei lenkai garbintų Lenkiją ne taip naiviai, ne taip provincialiai, ne taip išsiduotų, kad užsienyje juos graužia žemesnybės jausmas.”

Girdėta/Jausta kažkur? Kaip bebūtų keista, aprašytą nepilnavertiškumo jausmą iš galvos man išmušė Andrius Užkalnis savo seniai priešžvaigždiniais laikais, kai dar buvo skaitomas.

Gombrowicziaus “Apsėstųjų” apžvalga čia.

 

Pax

~ kzL ~ 2 Comments

Image result for pax book

Audio knygų poilsiui pasirinkau vaikišką knygą. Gal ji ir taiko į young adult, tačiau tas adult būtų labai jaunas. Goodreads knyga vertinama labai gerai, tačiau, manęs kažkaip nelabai kabino, labiausiai dėl to, kad nebuvo įtikinama, daug kas atrodė nalabai tikra ir gyvenime įmanoma, na, bent jau tiek, kad pabaiga nenugrybauta ir tikroviška.

Knyga truputį alia Mažasis princas – joje berniukas nuo mažiuko augina lapiuką, tačiau vieną dieną jo tėvas priverčia lapiuką grąžinti miškui, o patį “ištremia” gyventi pas senelį. Berniuką užgraužia sąžinė ir jis iškeliauja lapiuko ieškoti. Pakeliui užklysta pas vienišą moteriškę, karo veretanę (nepamirškit, kad Amerikoj karo veteranai gali būti labai jauni žmonės) ir pakvestionuoja jos gyvenimo traumas ir pasirinktą gyvenimo būdą, o tai jai padeda lipti iš depresijos (nelabai tikėtina, bet įmanoma). Žodžiu, lapiuką jis randa, tačiau,ar jis tikrai jam dar priklauso?

Kažkokiu būdu išklausiau, bet tik todėl, kad trumpa knyga ir jau buvo gaila praklausyto laiko, bet pabaigoj pagalvojau, kad mano sūnui tokia istorija greičiausiai patiktų. Tai va. Tik pagalvojau, kad verčiant į lietuvių kalbą, greičiausiai reiktų keisti pavadinimą. Tikriausiai nereikia aiškinti, kodėl.