Month: September 2018

Amerikos dievai

~ kzL ~ 3 Comments

Image result for amerikos dievai

Ooo, dievai, Neil Gaiman nenustoja stebinti. Su šia knyga – įdomi istorija. Praėjau klausyti audio ir numečiau. Nesiseka man klausyt fantazy – dažnai atrodo, kad nieko nesuprantu, kas ten vyksta, galvojau keliaut į biblioteką ieškoti vertimo (iš tiesų, tai Gaimano fantazija tokio lygio, kad smegenys neišneša). Tada ėmėsi klausyti mano vyras ir visą klausymo laiką buvo taip apžavėtas, kad net sugundė mane imtis šios knygos iš naujo.

Tai va. Nors vis tiek bent jau perversti norėčiau vertimą, o 20 valandų trukmės klausymas labiau priminė darbą nei atsipalaidavimą, turiu pripažint, kad knygos idėja yra nuraunanti stogą ir sujaukianti protą: kas atsitinka galingiausioms dievybėms, kurioms kažkada meldėsi ištisos tautos, kai visi garbintojai papraščiausiai išmirė ar emigravo, na, kad ir į JAV? Ar pagalvojote, kiek per amžius amžinuosius tokių bedalių dievų prisikaupė? Kokia didelė jų konkurencija tarpusavyje ir su naujaisiais dievais – Media, Internetu ir Kreditine Kortele? O ar ir šių naujų dievų nelaukia toks pats likimas?

Tikriausiai Neilo Geimano gerbėjams šios knygos nebereikia reklamuoti, o štai neskaičiusiems rekomenduoju pro ją nepraeiti ir pasinerti į crazy Geimano žaidimą. Beje, audio knygos pabaigoje yra labai įdomus interviu su autoriumi. Apie knygos rašymą, baladojimasi po pasaulį ir t.t.

Reikia naujos kalbos

~ knyguziurkeg ~ 6 Comments

Rugpjūčio pabaigoje, pačią pirmą pirmos klasės dieną, dvi dienas prieš savo septintą gimtadienį mirė mano dukra. Mano Linėja. Dvidešimt mėnesių prieš tai jai buvo diagnozuotas nepagydomas ir labai labai retas smegenų auglys DIPG.

Žmonės man dažnai sako, jog jie turi žodžių, išreikšti užuojautai, pasakyti man kažką, kas palengvintų ir palaikytų. Aš daug apie tai galvojau ir manau, jog tokie žodžiai yra, bet ne toje kasdieninėje kalboje, kuria mes komunikuojame. Kai sudreba visa egzistencija, reikia kitokios kalbos. Aš galvojau, kad mums reikia naujo laiko veiksmažodžiams kaityti, laiko, kuris yra labiau tikslus nei “yra” ir ne toks galutinis kaip “buvo”.

Visą Linėjos ligos laiką ir visas dienas po rugpjūčio 21os aš skaitau. Dažniausiai poeziją, nes būtent joje yra ta nekasdieninė kalba, kuri tinka kalbėti apie praradimą, mirtį, ilgesį ir liūdesį. Aš skaičiau Rilkės laiškus savo draugams, netekusiems artimųjų. Perskaičiau J.Didion “The Year of Magical Thinking”, kur ji pasakoja apie pirmus metus po savo vyro netikėtos mirties.

rilke_didion_

Aš skersai išilgai skaičiau švedų poetės Bodil Malmsten eilėraščius.

Plak

Ir perskaičiau kone visas Mary Oliver rinktines.

oliver3

 

Skaičiau A.Lindgren “Brolius Liūtaširdžius” ir varčiau O.Jeffers knygą “Heart in a Bottle”.

heart in a bottle

 

Aš ieškau žodžių ir naujos kalbos, kuria galėčiau kalbėti apie jos garbanas, kurios šokinėjo ore, kai ji purtė galvą ir sakė NE. Man reikia kalbos, kuria galėčiau pasakyti, kaip sunku yra dabar kvėpuoti, nes net oro molekulės dabar yra aštrios ir kampuotos. Man reikia naujos kalbos, kuria galėčiau aprašyti, kaip aš ilgiuosi prisiglausti prie jos, kaip aš kartais tiesiog kartoju jos vardą be perstojo: Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja LINĖJA.

 

IMG_5248

K.Ž.Giedre

Paskutinė mergina. Mano nelaisvės ir kovos su “Islamo valstybe” istorija

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for paskutinė mergina

Šitos knygos visai nenorėjau skaityti. Nesunku numanyti, kad nieko linksmo ten nerasi, “Islamo valstybė” kaip ne kuri kita grupuotė pasižymėjo barbariškumu (ypač griaudama tūkstančius metų stovėjusius paminklus) ir žiaurumu. Užteko ir televizoriaus. Bet taip jau atsitinka, kad kai kurios knygos persekioja, lenda į akis ir kažkokiu būdu neišvengiamai yra perskaitomos. Tokia ir ši. Gal tiesiog dėl tų Nadios iš viršelio žvelgiančių akių?

Ši knyga yra mažos tautos knyga. Dar mažesnės tautos nei mes. Ir dar baisiau tryptos. Tai yra žodinis paminklas jazidams, kuri, tikiuosi, atsigaus, neišsivažinės ir sulauks teisingumo. Ši knyga yra jaunos merginos drąsus liudijimas, raginantis pasaulį nebijoti, nenusisukti, kaip kad buvo nusigręžta nuo jazidų, prasidėjus jų naikinimui. Kaip ne pirmą kartą šiam pasaulyje, buvo uždaryti vartai, užtrauktos užuolaidos ir “nepamatyti” į egzekucijos vietą vedami kaimynai. Šioj vietoj aš nesu greita teisti bailiųjų, nes nesu tokia garantuota, kad būčiau drąsuolė. Nadia dažnai knygoje klausia “kaip žmonės galėjo, kaip jie galėjo nepadėti”. Kiek kartų per istoriją užduotas klausimas…

Dar baisesnė knygoje išniekintų merginų baimė dėl bendruomenės reakcijos į jų košmarą. Jazidų tikėjime viena iš didžiausių nuodėmių yra atsivertimas į kitą religiją ir nekaltybės praradimas iki vestuvių. Tai žinodami Daesh tieisiai taikėsi į silpną vietą, nes jazidai “atsivertusias” ir išniekintas dukras tiesiog nužudydavo. Pats tas propagandai “niekam jūs neberūpite” palaikyti. Nesuprantama, kad šitiek išnaudotos ir iškentusios moterys dar turėjo baimintis saviškių – kad nepriims atgal į savo tarpą. Kraupu. Ar tikrai taip besielgianti bendruomenė morališkai pranašesnė už kankintojus?

Aleliuja, vis dėlto jazidų išminčiai liepė kankines priimti atgal, nesmerkti ir pripažinti aukų statusą. Labai sukrėtė šis momentas. Ir skaudu, kad istorija kartojasi. Ir žavu, kiek stirybės ir drąsos gali turėti žmogus. Išdrįsti pasipriešinti, išdrįsti atidaryti vartus.

Einšteino sapnai

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for einsteino sapnai

Labai netradicinė knyga. Ir dar skaitant reikia pasukt smegenis ir šiaip būt susikaupusiai būtybei, nes kitaip galima perskaityt ir iš viso nieko nesuprast, apie ką ten. Aš vakarais paskaitydavau prieš miegą po kelis sapnus ir, galiu pasakyti, kad kai skaitydavau visai nusibaigus po dienos, tai tuos sapnus taip ir prasapnuodavau neįsigilius ir nesupratus, kitą dieną skaitydavau iš pradžių.

Netinka skaityt pavargus, nes knyga yra parašyta fiziko ir realiai yra apie fiziką nemoksliniais žodžiais, apie laiko realiatyvumą, laiko vartymą visais įmanomais būdais – jį palėtinant, pagreitinant ir visai sustabdant – kas tuomet ištinka pasaulį ir kas ištinka žmones. O ištinka įvairiausi dalykai.

Keisčiausia, kad man knyga kažkaip įsiprasmino, kai ant nugarėlės perskaičiau, kad ji tapo “įkvėpimo šaltiniu viso pasaulio dramaturgams, šokėjams, kompozitoriams ir dailininkams”. Šis sakinys man visualizavo knygą (į šokį), aš kažkaip kitaip pradėjau ją matyt ir skaityt, ir pati knyga nebebuvo tokia padrika, kokia buvo iki kol tą viziją susikūriau. Tad nenustebsiu, kad perskaičius visiškai gali pasirodyt, kad knyga yra nesąmonė. Nenustebčiau, nes pati kažkuriuo momentu jutau, kad nieko nepavyksta man čia užčiuopt…

Smalsu, kokie kitų perskaičiusių įspūdžiai. Parašykit komentaruose. Ačiū

Penkios paauglių meilės kalbos

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for penkios paaugliu meiles

Augu su vaikais per Gary Chapman knygas. Skaičiau “Penkios meilės kalbos” – tikrai davė kitokią perspektyvą, kaip galima geriau suprasti savo mylimus žmones – ne pagal tai, kas man svarbu, o pagal tai, kas jiems svarbu. Bibliotekoje užtikusi “Penkias paauglių meilės kalbas” nusprendžiau perskaityti, nes kaip tik atsiverčiau vietą, kurioje sakoma, kad tėvai guodžiasi nebesusišnekantys su vaikais, kurių “meilės kalbą” buvo identifikavę, o štai vos ne per naktį paaugliai pavirsta kažkokiais nebepažįstamais objektais, kuriems senasis receptas nebeveikia.

Autorius duoda tėvams visokių patarimų kaip tvarkytis su tuo naujai atsiradusiu neatpažįstamu objektu namuose, kai kurie patarimai gan keisti, nes religingi, ko neprisimenu iš ankščiau skaitytos knygos, tad nustebino. Tiek to. Ko reikia knygoje nepraleisti – tai pabaigoje esantis testas, kuris padės pirmą kartą arba iš naujo nustatyti savo vaiko meilės kalbą.

Padariau testą su abiem vaikais, nors vienas dar ne paauglys. Buvo labai įdomu. Įdomus ir rezultatas, bet dar įdomesnis kiekvienas atsakymas į kiekvieną klausimą, pvz., kaip įdomu sužinoti, kas tavo vaikui svarbiau ar tai, kad tėvai duoda jam papildomų pinigų, ar tai, kad paklausia, ar jam reikia pagalbos. Kaip atsakytų tavo vaikas? Beje, dar įdomiau, kad abu vaikai labai dažnai pasirinkdavo skirtingus teiginius – netikėtai galima paaiškinti nuolatines kovas mūsų namuose ir visus įmanomus atsakymus į paprasčiausius klausimus, pvz.: ar norite eiti į parką?

Penkios paauglių meilės kalbos | Knyguklubas.lt

Jugoslavija, mano tėvynė

~ kzL ~ 6 Comments

Image result for jugoslavija mano tÄ—vynÄ—

Džiaugiosi kiekviena į lietuvių kalbą išversta mažos tautos kalba parašyta knyga. Dar labiau džiaugiuosi, kai tai yra labai gera knyga. Žinoma, gera knyga iš tų, kur nėra emociškai lengva skaityti. Tiesa, pats tekstas parašytas labai gerai ir tiesiog slysta, bet emocija yra tikrai sunki ir slogi.

Skaitant šią knygą supratau, kad Jugoslavijos karą žinau tik apgraibomis (daugiausia iš filmų tikriausiai), realiai iki galo net nesuprantu, kas ten atsitiko ir kas prieš ką kovojo. Taigi, kažkurioj vietoj, tiesiog teko eiti googlint, nors reikėjo tiesiog atsiversti knygos pabaigoje esančia įvykių chronologiją (dažnai taip nutinka, reikia išsiugdyt įprotį perverst knygą, pažiūrėt ar neslėpia kokių špargalkių, kaip šiuo atveju).

Image result for goran vojnovic
Knygos autorius

Vladano gyvenimas sustojo, kai jam buvo vienuolika – tuomet, kai sudilo virvelė, ant kurios buvo sukabinti Jugoslavijos karoliukai – Slovėnija, Kroatija, Serbija, Bosnija… Socialistiniais laikais tautos migravo ir susimaišė, o dabar vos ne per naktį tapo priešais. Kaimynas kaimynui, vyras – žmonai. Jei esi ne iš tos pusės, ne tos per naktį iš mirusių prisikėlusios religijos, ne tos giminės. Kuriai pusei priklauso vaikas, kurio mama slovėnė, o tėvas nebeegzistuojančios valstybės karininkas?

Ši knyga apie ilgą ir skausmingą išaugimą, kuris yra vienintelis kelias iš suaugusį vaiką ištikusio stingulio. Išaugti sugriuvusį pasaulį, išaugti suskilusią šeimą, išaugti nesugebėjimą kalbėti, nes nėra žodžių, kuriais būtų galima apsakyti ištikusią vienatvę ir tuštumą. Peraugti patį save.

Giliai kabinanti knyga. Labai rekomenduoju. Labai norėčiau perskaityti ir kitas skandalingojo autoriaus knygas. Drąsaus rašyti apie tai, ką visi labiausia norėtų pamiršti.

Knygos soundtrack – viena gražiausių dainų ever

Esekso slibinas

~ kzL ~ 2 Comments

Image result for esekso slibinas

Prisipažinsiu, džiaugiausi, kad su šia knyga buvau ilgam uždaryta lėktuve: pirmiausia todėl, kad tekstas didokos apimties, antriausia, reikalingas susikaupimas – ši knyga yra visiškai netinkama knyga skaityti priešokiais, nes, manau, taip skaitydamas gerbiamas skaitytojas knygos neišgyvens – ji netaps vientisa ir net gali nepatikti, kas būtų dideliausiai gaila. Dar džiaugiausi, kad teisingai pasirinkau neklausyti audio knygos – būtų buvę per sudėtinga – tiek kalba, tiek pati istorija – pusės būčiau nesupratus garantuotai, nes ir lietuviškai vietomis tekdavo sugrįžti ir kai kurias vietas perskaityti dar kartą.

O bet tačiau ši knyga verta visų pastangų, nes jos atperkamos nuostabia istorija, nutikusia kadaise Anglijoje. Seniai seniai vienai moteriai nutiko laimė tapti našle ir pagaliau pradėti gyventi (žinau ne vieną našlę, kuriai ir šiais laikais būtent taip nutiko, kas daro šią istoriją labai artimą šiandienai) – domėtis tuo, kuo jai norisi domėtis, rengtis taip, kaip norisi, ir nebūti tuo, ko tikimasi. O svarbiausia, pasirinkti tai, kas jai tuo metu atrodo tinkamiausia (kokia prabanga!), net jei tai gerbiamam skaitytojui visiškai netikėta dėl papraščiausios priežasties – na, paprastai moterys taip nedaro.

Kaip žinia, tokios personos visais laikais erzina padoriąją korsetuotąją visomenę, yra nuolatinis apkalbų ir galbūt sąmoningai nesuvokiamo pavydo objektas. Ar gali būti nuostabesnis personažas?

Nepaisant visų kitų knygos gijų (pvz. kitos labai įdomios – motinos ir greičiausiai autisto sūnaus linijos), Kora ir jos meilės istorija (tokia neįtikėtina ir tokia tikra su visom savo priežastimis ir pasekmėmis) yra nuostabiausia, kas skaitytojui šioje knygoje ir apskritai literatūroje gali nutikti. Visas rūkais paslaptingas, kvapnus (dumblais ir puvenom) kaimo ir pajūrio paveikslas suteikia knygai niūrumo, nuolatinio balansavimo tarp realybės ir fantazijos jausmo – vietomis tiki mokslu, vietomis vietiniais kaimiečiais, nors ir supranti, kad tai kvaila, bet knyga tokia nenuspėjama, kad vis pagalvoji, ar netaps kokia narnija, o jei taptų, tai net nenustebtum.

Summa summarum – kantriems ir užsispyrusiems (man atrodo, aš nei tokia, nei tokia, nebent tik kai ilgam uždaryta lėktuve ir neturiu kitos išeities). Labai rekomenduoju, tik palaukite, kai tikrai turėsite laiko šiai knygai, kad ji galėtų atsiskleisti pradedant visa viršelio grožybe.

Spoiler:

(Taiko į geriausią metų knygą)

 

Trys Ievos dukterys

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for ievos dukterys

Tikriausiai galėčiau vadinis Elif Shafak fane, nes skaitau viską iš eilės versto ir neversto. Nelabai žinojau, apie ką ši knyga, o pradžia, kad ir žiauroka, žadėjo gerą knygą, be to, dabar turiu bendradarbį turką, ištikimą Lietuvos mylėtoją, besirenkantį verčiau gyventi lietuje, nei savo saulėtoje tėvynėje – tad visada paranku ir įdomu žinoti daugiau konteksto.

Grįžtant prie knygos, manau, pirmoji knygos dalis buvo stipriausia ir įdomiausia. Tikėjimo ir netikėjimo sukelta šeimos drama, kurią kažkokiu būdu turi išgyventi jauniausioji dukra. Drama, po kurios šeima suskyla, ir praraja tarp jų tampa neįveikiama. Deja, turkai – ne japonai ir suskilusių puodų žaizdų negydo aukso siūlėm.

Knygoje labai aktuali moters musulmonės padėtis visuomenėjė, kokia vieta jai priskiriama, kaip ji jaučiaisi būdama Turkijoje, o kaip Anglijoje. Kas jos didžiausi priešai, o kas draugai. Per knygą eina nuolatinės kaltės, kad gyvenama ne pagal šeimos/tikėjimo lūkesčius gija. Ypač sukrečiantys knygos puslapiai, pasakojantys apie brolio vestuves, nevykusią pirmąją naktį, jaunamartės bejėgiškumą ir viešą pažeminimą – moteriškos nelaisvės drama ir pasirinkimo nebuvimas ar jo neįsivaizdavimas, kurį vienu rankos mostu nubraukia Oksforde sutikta nauja draugė Šyryn. Taip, tai toji laisvamanė, kuri žadama ant knygos nugarėlės.

Būtų gera atsvara tikinčiajai ir abejojančiai, bet kad autorė kažkaip nesėkmingai viską įvelia į santykių su pasaptingu profesoriumi reikalą, kuris, tiesą sakant, nuvilia, nes visos nori jį nusisavinti, apsvaigusios klausosi paskaitų, o sukritikuotos verkia į pagalvę ir grasinasi niekada nebeit į paskaitą (pavartau akis). Tik sugrįžta, nes nepasiekiamasis profesorius, matyt nujaučia, kad auka gali pabėgti, tad parašo padrąsinantį laiškelį. Nu, come on, rimtai?

Nepaisant pabaigos nebuvimo, nes atrodo, kad autorei arba nusibodo rašyt knygą, arba kažkas apipylė kompą kava ir pabaigos nebepavyko išgelbėti, vis tiek įdomu paskaityt. Iš tos kultūrinės prizmės. Nes, nors iš dalies ir tolimas pasaulis, bet kita vertus, nors ir neįvyniotos į hidžabus ir skraistes, ar visada moterys mūsuose yra laisvesnės savo gyvenimo šeimininkės? Štai kur klausimas. Tik atsakymą teks susigalvot pačioms. Galima bandyti taikant paslaptingojo profesoriaus metodus, jei nebijote būti apžavėta. Metodai, žinoma, knygoje.