Tikriausiai galėčiau vadinis Elif Shafak fane, nes skaitau viską iš eilės versto ir neversto. Nelabai žinojau, apie ką ši knyga, o pradžia, kad ir žiauroka, žadėjo gerą knygą, be to, dabar turiu bendradarbį turką, ištikimą Lietuvos mylėtoją, besirenkantį verčiau gyventi lietuje, nei savo saulėtoje tėvynėje – tad visada paranku ir įdomu žinoti daugiau konteksto.

Grįžtant prie knygos, manau, pirmoji knygos dalis buvo stipriausia ir įdomiausia. Tikėjimo ir netikėjimo sukelta šeimos drama, kurią kažkokiu būdu turi išgyventi jauniausioji dukra. Drama, po kurios šeima suskyla, ir praraja tarp jų tampa neįveikiama. Deja, turkai – ne japonai ir suskilusių puodų žaizdų negydo aukso siūlėm.

Knygoje labai aktuali moters musulmonės padėtis visuomenėjė, kokia vieta jai priskiriama, kaip ji jaučiaisi būdama Turkijoje, o kaip Anglijoje. Kas jos didžiausi priešai, o kas draugai. Per knygą eina nuolatinės kaltės, kad gyvenama ne pagal šeimos/tikėjimo lūkesčius gija. Ypač sukrečiantys knygos puslapiai, pasakojantys apie brolio vestuves, nevykusią pirmąją naktį, jaunamartės bejėgiškumą ir viešą pažeminimą – moteriškos nelaisvės drama ir pasirinkimo nebuvimas ar jo neįsivaizdavimas, kurį vienu rankos mostu nubraukia Oksforde sutikta nauja draugė Šyryn. Taip, tai toji laisvamanė, kuri žadama ant knygos nugarėlės.

Būtų gera atsvara tikinčiajai ir abejojančiai, bet kad autorė kažkaip nesėkmingai viską įvelia į santykių su pasaptingu profesoriumi reikalą, kuris, tiesą sakant, nuvilia, nes visos nori jį nusisavinti, apsvaigusios klausosi paskaitų, o sukritikuotos verkia į pagalvę ir grasinasi niekada nebeit į paskaitą (pavartau akis). Tik sugrįžta, nes nepasiekiamasis profesorius, matyt nujaučia, kad auka gali pabėgti, tad parašo padrąsinantį laiškelį. Nu, come on, rimtai?

Nepaisant pabaigos nebuvimo, nes atrodo, kad autorei arba nusibodo rašyt knygą, arba kažkas apipylė kompą kava ir pabaigos nebepavyko išgelbėti, vis tiek įdomu paskaityt. Iš tos kultūrinės prizmės. Nes, nors iš dalies ir tolimas pasaulis, bet kita vertus, nors ir neįvyniotos į hidžabus ir skraistes, ar visada moterys mūsuose yra laisvesnės savo gyvenimo šeimininkės? Štai kur klausimas. Tik atsakymą teks susigalvot pačioms. Galima bandyti taikant paslaptingojo profesoriaus metodus, jei nebijote būti apžavėta. Metodai, žinoma, knygoje.