Džiaugiosi kiekviena į lietuvių kalbą išversta mažos tautos kalba parašyta knyga. Dar labiau džiaugiuosi, kai tai yra labai gera knyga. Žinoma, gera knyga iš tų, kur nėra emociškai lengva skaityti. Tiesa, pats tekstas parašytas labai gerai ir tiesiog slysta, bet emocija yra tikrai sunki ir slogi.

Skaitant šią knygą supratau, kad Jugoslavijos karą žinau tik apgraibomis (daugiausia iš filmų tikriausiai), realiai iki galo net nesuprantu, kas ten atsitiko ir kas prieš ką kovojo. Taigi, kažkurioj vietoj, tiesiog teko eiti googlint, nors reikėjo tiesiog atsiversti knygos pabaigoje esančia įvykių chronologiją (dažnai taip nutinka, reikia išsiugdyt įprotį perverst knygą, pažiūrėt ar neslėpia kokių špargalkių, kaip šiuo atveju).

Vladano gyvenimas sustojo, kai jam buvo vienuolika – tuomet, kai sudilo virvelė, ant kurios buvo sukabinti Jugoslavijos karoliukai – Slovėnija, Kroatija, Serbija, Bosnija… Socialistiniais laikais tautos migravo ir susimaišė, o dabar vos ne per naktį tapo priešais. Kaimynas kaimynui, vyras – žmonai. Jei esi ne iš tos pusės, ne tos per naktį iš mirusių prisikėlusios religijos, ne tos giminės. Kuriai pusei priklauso vaikas, kurio mama slovėnė, o tėvas nebeegzistuojančios valstybės karininkas?

Ši knyga apie ilgą ir skausmingą išaugimą, kuris yra vienintelis kelias iš suaugusį vaiką ištikusio stingulio. Išaugti sugriuvusį pasaulį, išaugti suskilusią šeimą, išaugti nesugebėjimą kalbėti, nes nėra žodžių, kuriais būtų galima apsakyti ištikusią vienatvę ir tuštumą. Peraugti patį save.

Giliai kabinanti knyga. Labai rekomenduoju. Labai norėčiau perskaityti ir kitas skandalingojo autoriaus knygas. Drąsaus rašyti apie tai, ką visi labiausia norėtų pamiršti.

Knygos soundtrack – viena gražiausių dainų ever