Rugpjūčio pabaigoje, pačią pirmą pirmos klasės dieną, dvi dienas prieš savo septintą gimtadienį mirė mano dukra. Mano Linėja. Dvidešimt mėnesių prieš tai jai buvo diagnozuotas nepagydomas ir labai labai retas smegenų auglys DIPG.

Žmonės man dažnai sako, jog jie turi žodžių, išreikšti užuojautai, pasakyti man kažką, kas palengvintų ir palaikytų. Aš daug apie tai galvojau ir manau, jog tokie žodžiai yra, bet ne toje kasdieninėje kalboje, kuria mes komunikuojame. Kai sudreba visa egzistencija, reikia kitokios kalbos. Aš galvojau, kad mums reikia naujo laiko veiksmažodžiams kaityti, laiko, kuris yra labiau tikslus nei “yra” ir ne toks galutinis kaip “buvo”.

Visą Linėjos ligos laiką ir visas dienas po rugpjūčio 21os aš skaitau. Dažniausiai poeziją, nes būtent joje yra ta nekasdieninė kalba, kuri tinka kalbėti apie praradimą, mirtį, ilgesį ir liūdesį. Aš skaičiau Rilkės laiškus savo draugams, netekusiems artimųjų. Perskaičiau J.Didion “The Year of Magical Thinking”, kur ji pasakoja apie pirmus metus po savo vyro netikėtos mirties.

Aš skersai išilgai skaičiau švedų poetės Bodil Malmsten eilėraščius.

Ir perskaičiau kone visas Mary Oliver rinktines.

 

Skaičiau A.Lindgren “Brolius Liūtaširdžius” ir varčiau O.Jeffers knygą “Heart in a Bottle”.

 

Aš ieškau žodžių ir naujos kalbos, kuria galėčiau kalbėti apie jos garbanas, kurios šokinėjo ore, kai ji purtė galvą ir sakė NE. Man reikia kalbos, kuria galėčiau pasakyti, kaip sunku yra dabar kvėpuoti, nes net oro molekulės dabar yra aštrios ir kampuotos. Man reikia naujos kalbos, kuria galėčiau aprašyti, kaip aš ilgiuosi prisiglausti prie jos, kaip aš kartais tiesiog kartoju jos vardą be perstojo: Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja LINĖJA.

 

K.Ž.Giedre