Paskaitinėju, kas ten jaunimo gretose dedasi. Nestora knygelė, greit perskaičiau. Visai patiko, kažkaip niekur labai nestrigo mintis, pats siužetas man toks labiau pasirodė kaip filmas nei gyvenimo realybė, bet nebūtinai gi knygos turi būti labai realistiškos.
Labiausiai nerealistiškai atrodė pats verksnių klubas: per daug protingai ir ironiškai save pasivadinę “verksniais” (labiau būtų tikėtina, kad tokią etiketę klubui prikabintų jų tėvai, nei patys klubo dalyviai, nors pats klubo pavadinimas man labai patiko), per daug neįtikėtinai pasiduodantys klubo iniciatorės nerašytoms taisyklėms visiškai nekontaktuoti (kaipgi be fb, viber ar dar kokio komunikavimo įrankio galima šiomis dienomis apsieiti – čia jau labiau vienuoliški įžadai turėtų būti nei paauglių susitarimai). Bet jei ignoruotume šituos pastebėjimus, tai visai įdomiai susiskaitė. Paskaityk, jei paklius į rankas.
Foto pasiskolinau iš “Skaitančiosios“, paskaitykit ir jos atsiliepimą
Keliaudama per knygų lentynas Girulių bibliotekoje užėjau “Tylos istoriją” ir prisiminiau tikriausiai 2017 m. knygų mugę, kai stovėjau prie Alma Littera stendo ir stende buvusios moterys bandė sutasti knygą, kurios dar nebūčiau skaičius (pilna tokių, aišku, bet n visas ir noriu skaityt). “O gal norit “Tylos istoriją” pabandyti?” Truputį pasiraukiau, nes po “Niujorko respublikos” netapau autorės fanė, tad ir pirkt knygos neturėjau didelės motyvacijos, o bet tačiau skolintą galima pabandyti.
Ir kaip? Ogi visai neblogai, nors kad ir kaip žiūriu, nu, nepatinka man viršelis, nors tu ką. Nesakau, kad blogas, tiesiog netinkamas. Neatskleidžia knygos, visai jos neatspindi. Bent jau mergina galėtų būt be makiažo – universali visoms knygoje vaizduojamoms moterų kartoms… Šitas visai neatskleidžia knygos gilumo, ir taip, sakyčiau savotiškai nubaido potencialias skaitytojas, apie skaitytojus iš viso tyliu, o gaila, nes tikrai galėtų skaityt.
Stipriausia šioje knygoje yra istorija. Ji ir laiko skaitytoją įsikibus, nes, nepaisant kai kurių banaliai erzinančių eilučių apie kokias nors prie žvakių priderintas pagalvėles erdviame bute šalia senamiesčio (džyzes, šioje knygoje gi pasakojami giliai skaudžios, garsiai neaptariamos paslaptys, kaip taip niekam nekilo ranka išbraukti banalų sakinį? Gerai dar, kad neparašė “prestižiniame”, nes būčiau trenkus šalin), knyga mane įtikino. Nepaisant neįtikėtinų istorijos vingių, ji labai tikra, nepritempta ir išjausta. Sukirbina minty apie mano giminės tylas ir nutylėjimus, tokius, kurių niekada nebesužinosiu, nes praradau šansą paklausti.
Taigi, summa summarum, knyga mane maloniai nustebino. Praravėjus tekstą net sakyčiau, kad labai labai nebloga (“labai gerai” rašyti kažkaip nesiryžtu, nes kažko vis dėlto man trūksta, bet gal čia jau kalbos stiliaus reikalas kažkoks, kurio nelabai moku apibrėžt). Tikrai rekomenduoju paskaityt.
Nuo Nobelio prie Pulitzerio. Visai netikėtai, jau perskaičiusi pamačiau, kad ši knyga 2013 m. yra laimėjusi Pulitzerio premiją už debiutą. Ir tikriausiai pelnytai. Knyga pasirodė tikrai gerai sukurpta, skaityti vienas malonumas, ypač jei patinka kažkas neapčiuopiamo tarp pasakos ir realybės. Man patinka, jei gerai surašyta, mielai apsigaunu, kai esu profesionaliai apgaudinėjama.
Aliaskos šalčiuose (pagal oro temperatūrą romanas primena Hannah Kent “Paskutines apeigas“, kurios rutuliojasi Islandijoje) gyvena pagyvenusi bevaikė pora. Bando kažkaip suvaldyti amžinai sušalusią žemę, bet, nesant vaikų, sunku žiūrėti į ateitį, sunku įžiūrėti tikslą ir sunkaus darbo atšiauriame klimate prasmę. Taigi, sekant rusų pasakos apie Snieguolę motyvais, jie nulipdo sniego mergaitę, kuri ima ir atgyja.
Iš pradžių patys negali tuo patikėti, labai ilgai negali ir kitų įtikinti, bet galiausiai išaiškėja, kad mergaitė tikra. Labai tikra laukinukė. Gamtos vaikas, kurį visi nori turėti. O turėti, tai reiškia visada būti kartu ir gyventi pagal visiems priimtinas normas. O normos gamtos vaikui yra nelaisvė. Kokio dydžio turi būti meilė, kad galėtum gyventi nelaisvėje?
Labai šviesus, skaidrus romanas. Nors pabaiga nėra rožinė, tačiau beveik galima sakyti, kad vis dėlto “ilgai ir laimingai gyveno”. Ne visi, bet vis tiek neblogai.
Eowyn Ivey, kurią mama pavadino pagal knygos “Žiedų valdovas” veikėją. Su šeima gyvena Aliaskoje. Pozuoja prie malkų, kurias nusipirko už premiją.
Kai kelios iš eilės knygos nepatinka ir jas turiu aprašyti, jaučiuosi bambeklė. Alia, bambu ir bambu, kad niekas nepatinka, niekas nebegali įtikti. Bet kad ir kaip labai stengčiausi, ir kaip labai imponuotų Nobelio premija, nu, nežinau, nežinau, nepavyko man surasti su Modiano sąlyčio taškų. Kai taip nesiseka, tai pradedu ieškoti autorių mylinčių žmonių, nes pradedu įtarnėti, kad tiesiog kažko nepagaunu, bet va, “Užšalusi jūra” Modianui meilės irgi nepajuto… Tai ir ramiau kažkaip.
Perskaičiau pirmąjį romaną, nežinau, kodėl 100 psl vadinasi romanu, bet tiek to, o tada su viltim antrą (esu, matyt, viltinga bambeklė). Nu, negalėjau patikėti. Vos ne copy paste romano struktūra: vaikinas sutinka porelę, prie jų prisiplaka, šlaistosi kartu, na tai kas, kad pirmojo romano porelė vyresnė (jie bent jau įdomesni kaip personažai), vis tiek labai panašu. Nelabai pagaunu idėjos, kodėl tokie panašūs kūriniai parinkti versti ir sudėti į vieną knygą – Modiano parašė 24 romanus, tad lyg ir yra iš ko rinktis.
Skaitydama vis galvojau, kuo čia galėčiau susižavėti, gal nuotaika, gal tuo slogiu jausmu, kuris apima skaitant. Niekaip nepavyko. Kas įdomiausia, kadangi turiu dar vieną Modiano knygą, tai iš piktumo kada nors duosiu Modiano dar vieną šansą, bet tik iki tos vietos, kai pagrindinis veikėjas sutiks paslaptingą porelę…
“Tai buvome mes” – sunki knyga. Ir siužetas sunkus ir pagrindinės veikėjos charakteris sunkus. Iš vienos pusės lyg ir supranti tokią veikėjos būseną, o iš kitos pusės tiesiog negali nei pateisinti, nei pakęsti. Taip ir skaitai kovodama su savim ir su knyga.
Nahida jau seniai gyvena Švedijoje. Iš Afganistano su savo mylimuoju Masudu pabėgo vos prasidėjus revoliucijai, kai viskas pasidarė daug rimčiau ir žiauriau nei galėjo kada nors įsivaizduoti tuo metu vos į pilnametystę įžengę jaunuoliai. Kai šalis ritosi velniop, padedant dėdei, jiems pavyko pabėgti. Bet ar lengviau gyventi žemėje, kuri ne tavo, nes ten dar nepalaidotas nė vienas tavo artimasis? O ar kada nors taps tavo? Tada, kai pats ten atgulsi, suteikdamas šaknis savo vaikams?
Dabar Nahida labai serga. Dar labiau pyksta ant viso pasaulio. Ir ant savo dukters. Savaime suprantama, dukrai Švedija tapusi tėvyne, ji turi savo pasaulį ir tikriausiai nesijaučia nei atstumta, nei nepritapusi. Bet Nahidai dėl to tik sunkiau. Pyktis jai nesuteikia platesnės perspektyvos, ji nori, kad ir dukra kentėtų, kad raudotų dėl artėjančios netekties.
Sunku skaityti apie taip sutraumuotą ir toje būsenoje užstrigusį žmogų. Skaitai ir tikiesi, kad įvyks lūžis, kažkoks nušvitimas, nugalės meilė ar bent įvyks susitaikymas. Su savim pirmiausia. Bet per gilios žaizdos ir per trumpas laikas. Ir kas sakė, kad knygos turi baigtis būtent su tokia “pamokančia” atomazga? Tik kad tas pyktis toks neišvaduojantis, kad sunku skaityt. Nors gal autorė ir palieka mažytį spindulėlį pačioj pabaigoj. Gal.
Susigundžiau pamačius “Stregos” premijos ženklą, kuris po “Aštuonių kalnų” – ji yra šios premijos laureatė – žadėjo gerą knygą. Na, ir dar tikslas kuo daugiau skaityti ne angliškai rašytų knygų. Tai pastarąjį tikslą įvykdžiau, bet pamaloninta gera knyga, geru detektyvu nebuvau.
Suskaičiau greitai, negaliu labai kibti nei prie teksto, nei prie vertimo, tačiau tikrai norėjosi kietesnio detektyvo, geresnių motyvų ir argumentų. Trumpai tariant, knyga manęs neįtikino ir šiaip liūdna, nes jei tokio lygio knyga yra premijos nominantė, matyt, ne kas italams su jų detektyvais ir trileriais, matyt, kas nesusiję su mafija, neturi sprogstamojo užtaiso. Gaila.
Kai skaitau tokias knygas, visada galvoju apie tai, kam dar būtinai reikia jas perskaityti. Žinoma, sunkiausia yra tai, kad tie, kuriems atrodo labiausiai reikia perskaityti, mažiausiai linkę tai daryti. Deja… Ir dar galvoju, kad stirinti drąsą, smalsumą ir ištvermę nepakenktų daugeliui suaugusiųjų, į sąrašiuką įrašau ir save. Tad skaitau ir mokau savo smegenis drąsos, ištvermės ir smalsumo. Kai moki pats ir kitus lengviau pamokyti, o vaikai tiesiog nukopijuoja.\
Daniel Siegel ir Tinos Payne Bryson knygos (jis yra ir “Auklėjimo be dramų autorius“) man labai patinka, nes yra labai konkrečios, glaustos ir nepersistengia užpildyti puslapių daugiažodžiavimu. Valio jiems už tai. O kad viskas būtų dar papraščiau, kai kuriuos situacijų pavyzdžius pateikia iliustruotai – tada kažkaip galvoje viskas geriau susidėlioja ir prisimena. Pvz., yra beišsiveržiančio ugnikalnio įvaizdis, kai vaikas iš ramybės būsenos pereina į isterinę “raudoną zoną”, kurios nebesuvaldo ir sprogsta – tai viskas gražiai nupiešta ir siūloma tą schemą aptarti su vaiku. O tada pasimokyti technikos, kaip neleisti sau pereiti į raudoną zoną.
Žinoma, labai paprastai – suskaičiuoti iki dešimt, t.y. stabtelėti ir mokytis įvardinti savo būseną. Galbūt nepavyks pirmą kartą, bet kažkada pavyks, tiesiog reikia kantrybės. O jei nėr kantrybės, tai reikia irgi paskaityti šitą knygą, nes gal rasit sau tinkantį receptą, kaip padidinti kantrybę – pvz., būti kunkuliuojančios situacijos žiūrovu, objektyviai ją įvardinti, vėlgi atsitraukti. Sakiau, kad knyga vertinga ne tik turintiems vaikų.
Taip pat atkreipiamas dėmesys, kaip ugdyti vaikų empatiją ir apskritai, kaip suvokti gyvenimo tikslus ir džiaugmus dideliu greičiu į sėkmę ir laimę lekiančioje visuomenėje, kuri vis labiau stresuoja ir depresuoja. Visuomenės gėrio labui – rekomenduoju.
Apie gražius miestelius, gerus, solidžius žmones, kurie juose gyvena ir nenori matyti nelabai gerų dalykų, vykstančių už gražių paradinių durų, apglėbtų išpuoselėtų gėlynų. Nes tai tiesiog neįmanoma! Kad tokie “normalūs” žmonės, turintys savo verslą ir duodantys nuolaidą visiems šauniem kaimynams, skriaustų savo vaikus!
Tai knyga apie tai, kad kartais reikia tik vieno žmogaus, kuris išdrįstų pasakyti, kad “karalius nuogas”, apie tai, kad ne visada užtenka pasakyti vienąkart. Ir ne visada užtenka sau pasiteisinti, kad “pabandžiau, bet…”
“Drambliai nematomi” – labai jautri ir labai aktuali tema. Šiaip tikriausiai adresuota jaunimui, bet puikiausiai susiskaitys ir suagusiems. Jaunimui aktualu dėl pavyzdžio, kaip svarbu sunkiose situacijose neprarasti vilties, o suaugusiems – neprarasti sąžinės.
Jhumpa Lahiri – viena mano mėgstamiausių rašytojų. Kai nori gero teksto, Lahiri knygose jis beveik visada garantuotas (pasiliksiu atsargai tą “beveik”). Šioje knygoje nerasite nei intensyvaus veiksmo, nei pasaulį sukrečiančių įvykių – visi įvykiai, aprašyti apsakymuose, vyksta vieno ar kelių žmogaus pasaulyje, yra tik jam vienam labai svarbūs. Bet tai, kas vyksta, kaip tas vyksmas aprašytas, suvirpina giliai, yra be galo jautru, subtilu. Pulitzeris tikrai pelnytai gautas.
Labai rekomenduoju. Po apsakymą per vakarą – vaistai nuo visų pigių tekstų, kurių prisiskaitome ekranuose.
Geras skaitinys visiems detektyvų arba Indijos mėgėjams. Žinoma, tikėtis, kad Indija parodyta iš gerosios pusės gal nelabai verta, nes visgi detektyvas, tai bus ir kraujo, ir šiaip nemalonybių visokių (jei tiksliau, tai pakaruoklių, perpjautų gerklių, šautinių žaizdų ir t.t., žodžiu, iš gyvenimo viskas). Bet indiškos nedorybės bent jau vietinės, o štai visokiausios tuo metu valdžiusių britų nuodėmės – tiesiai iš didžiųjų nuodėmių sąrašo, “you name it”, kaip jie patys pasakytų, o puikybė garbingai puikuotųsi pirmoje vietoje.
Apie 1920 m. jau vyksta visokie nepriklausomybiniai bruzdesiai ir štaim, visišai nesilaikant gandiško taikaus pasipriešinimo, nužudomas pakankamai aukšto rango valdininkas. Kas išdrįso? Kokie motyvai? Ar kažkas bando tuos motyvus sufabrikuoti?
Rasizmas, biurokratinės suktybės, subordinacinės subtilybės – skaitytojas gerai pasikaustys, kaip tuo metu veikė Indija – tuo ši knyga ir žavinga. O štai pabaigai, sakyčiau pritrūko garo. Norėjosi stipriau. Kažkaip jau labai tas žudikas neapčiuopiamas. Man labiau patinka, kai malasi panosėj, turi visokių alibi ir vis tiek sugeba visus apgauti.
/images/books/1156306/1512723782_000000000001110840-5a26a386c5bde-asset-knyguklubas-drugeliu_naktis.png)
/images/books/1166597/1526393798_Virselis_smegenys,-tariancios-taip1.jpg)
/images/books/1128045/1477645273_kreller_drambliai_nematomi.jpg)
knyguziurkes.com 