Keliaudama per knygų lentynas Girulių bibliotekoje užėjau “Tylos istoriją” ir prisiminiau tikriausiai 2017 m. knygų mugę, kai stovėjau prie Alma Littera stendo ir stende buvusios moterys bandė sutasti knygą, kurios dar nebūčiau skaičius (pilna tokių, aišku, bet n visas ir noriu skaityt). “O gal norit “Tylos istoriją” pabandyti?” Truputį pasiraukiau, nes po “Niujorko respublikos” netapau autorės fanė, tad ir pirkt knygos neturėjau didelės motyvacijos, o bet tačiau skolintą galima pabandyti.

Ir kaip? Ogi visai neblogai, nors kad ir kaip žiūriu, nu, nepatinka man viršelis, nors tu ką. Nesakau, kad blogas, tiesiog netinkamas. Neatskleidžia knygos, visai jos neatspindi. Bent jau mergina galėtų būt be makiažo – universali visoms knygoje vaizduojamoms moterų kartoms… Šitas visai neatskleidžia knygos gilumo, ir taip, sakyčiau savotiškai nubaido potencialias skaitytojas, apie skaitytojus iš viso tyliu, o gaila, nes tikrai galėtų skaityt.

Stipriausia šioje knygoje yra istorija. Ji ir laiko skaitytoją įsikibus, nes, nepaisant kai kurių banaliai erzinančių eilučių apie kokias nors prie žvakių priderintas pagalvėles erdviame bute šalia senamiesčio (džyzes, šioje knygoje gi pasakojami giliai skaudžios, garsiai neaptariamos paslaptys, kaip taip niekam nekilo ranka išbraukti banalų sakinį? Gerai dar, kad neparašė “prestižiniame”, nes būčiau trenkus šalin), knyga mane įtikino. Nepaisant neįtikėtinų istorijos vingių, ji labai tikra, nepritempta ir išjausta. Sukirbina minty apie mano giminės tylas ir nutylėjimus, tokius, kurių niekada nebesužinosiu, nes praradau šansą paklausti.

Taigi, summa summarum, knyga mane maloniai nustebino. Praravėjus tekstą net sakyčiau, kad labai labai nebloga (“labai gerai” rašyti kažkaip nesiryžtu, nes kažko vis dėlto man trūksta, bet gal čia jau kalbos stiliaus reikalas kažkoks, kurio nelabai moku apibrėžt). Tikrai rekomenduoju paskaityt.