Kai kelios iš eilės knygos nepatinka ir jas turiu aprašyti, jaučiuosi bambeklė. Alia, bambu ir bambu, kad niekas nepatinka, niekas nebegali įtikti. Bet kad ir kaip labai stengčiausi, ir kaip labai imponuotų Nobelio premija, nu, nežinau, nežinau, nepavyko man surasti su Modiano sąlyčio taškų. Kai taip nesiseka, tai pradedu ieškoti autorių mylinčių žmonių, nes pradedu įtarnėti, kad tiesiog kažko nepagaunu, bet va, “Užšalusi jūra” Modianui meilės irgi nepajuto… Tai ir ramiau kažkaip.

Perskaičiau pirmąjį romaną, nežinau, kodėl 100 psl vadinasi romanu, bet tiek to, o tada su viltim antrą (esu, matyt, viltinga bambeklė). Nu, negalėjau patikėti. Vos ne copy paste romano struktūra: vaikinas sutinka porelę, prie jų prisiplaka, šlaistosi kartu, na tai kas, kad pirmojo romano porelė vyresnė (jie bent jau įdomesni kaip personažai), vis tiek labai panašu. Nelabai pagaunu idėjos, kodėl tokie panašūs kūriniai parinkti versti ir sudėti į vieną knygą – Modiano parašė 24 romanus, tad lyg ir yra iš ko rinktis.

Skaitydama vis galvojau, kuo čia galėčiau susižavėti, gal nuotaika, gal tuo slogiu jausmu, kuris apima skaitant. Niekaip nepavyko. Kas įdomiausia, kadangi turiu dar vieną Modiano knygą, tai iš piktumo kada nors duosiu Modiano dar vieną šansą, bet tik iki tos vietos, kai pagrindinis veikėjas sutiks paslaptingą porelę…