“Tai buvome mes” – sunki knyga. Ir siužetas sunkus ir pagrindinės veikėjos charakteris sunkus. Iš vienos pusės lyg ir supranti tokią veikėjos būseną, o iš kitos pusės tiesiog negali nei pateisinti, nei pakęsti. Taip ir skaitai kovodama su savim ir su knyga.

Nahida jau seniai gyvena Švedijoje. Iš Afganistano su savo mylimuoju Masudu pabėgo vos prasidėjus revoliucijai, kai viskas pasidarė daug rimčiau ir žiauriau nei galėjo kada nors įsivaizduoti tuo metu vos į pilnametystę įžengę jaunuoliai. Kai šalis ritosi velniop, padedant dėdei, jiems pavyko pabėgti. Bet ar lengviau gyventi žemėje, kuri ne tavo, nes ten dar nepalaidotas nė vienas tavo artimasis? O ar kada nors taps tavo? Tada, kai pats ten atgulsi, suteikdamas šaknis savo vaikams?

Dabar Nahida labai serga. Dar labiau pyksta ant viso pasaulio. Ir ant savo dukters. Savaime suprantama, dukrai Švedija tapusi tėvyne, ji turi savo pasaulį ir tikriausiai nesijaučia nei atstumta, nei nepritapusi. Bet Nahidai dėl to tik sunkiau. Pyktis jai nesuteikia platesnės perspektyvos, ji nori, kad ir dukra kentėtų, kad raudotų dėl artėjančios netekties.

Sunku skaityti apie taip sutraumuotą ir toje būsenoje užstrigusį žmogų. Skaitai ir tikiesi, kad įvyks lūžis, kažkoks nušvitimas, nugalės meilė ar bent įvyks susitaikymas. Su savim pirmiausia. Bet per gilios žaizdos ir per trumpas laikas. Ir kas sakė, kad knygos turi baigtis būtent su tokia “pamokančia” atomazga? Tik kad tas pyktis toks neišvaduojantis, kad sunku skaityt. Nors gal autorė ir palieka mažytį spindulėlį pačioj pabaigoj. Gal.