“Mano aplesinmedį” pirmiausia išklausiau ir dabar jau niekaip kitaip šios knygos negaliu įsivaizduot, kaip skaitomos Mato Sigliuko balsu. Aha, to paties audiotekos.lt metų balso laureato, kurio klausydama visada jaučiuosi įsimylėjus. Todėl, jei tik klausote audioknygų, visų pirmiausia rekomenduosiu ją perklausyt audio. Taškas.
O pats “Apelsinmedis” yra brazilų literatūros klasika. Ją skaitydama visą laiką galvojau apie vieną savo velnių priėdusį pusbrolį, nes šios knygos herojus Zezė, toks pat pasiutėlis nenuorama, vietoje nunusėdintis, geriausios širdies ir didžiausios fantazijos vaikas. Žinote, jei jau kas iškrečia kokį zbitką, tai pirmiausia visų akys krypsta į Zezė. Jei kas nors vos nenusisuko sprando, tai – Zezė, na, ir jei kažkam lupa kailį, tai greičiausiai irgi Zezė. O ir zbitkai tokie pagerinti dažniausiai, šiais laikais niekaip geruoju nepaeitų, kaip ir nepaeitų Zezė auklėjimas. Šitas tai nelabai protu suvokiamas, kaip ir knygos vadinimas braziliškuoju “Mažuoju princu”, kur didžiausias judesys yra princo plaukų plaikstymasis vėjyje, o Zezė audžia kas tik netingi. Iki tiek, kad vaikas pradeda galvoti, kad kada nors užmuš savo tėvą.
Bet kartu Zezė neapsakomo jautrumo vaikas, ieškantis atramos smulkmenose (kaip princas – rožėje) ir jį suprantančiuose žmonėse, matančiuose daugiau nei Zezė išdaigos. Tik kažkaip neduoda autorius jam ilgam pasidžiaugt ar atsitiest. Vis peršasi mintis, kad taip skriaust vaiko nesugalvotum, nebent pats tuo vaiku esi buvęs – ieškančiu meilės ir pripažinimo, visom jėgom bandančio išlipt iš skurdo ir per anksti išlipusio iš vaikystės.
Štai tokia mažutė knygelė, kurioje daug vietos pamąstymams.
_________________________
Už knygą dėkoju audioteka.lt ir “Alma Litterai”
knyguziurkes.com 