Knyga, kurią vengiau skaityt gal dešimtmetį, dabar vengiu aprašyt, bet va, kilo LT šaršalas apie tai, kodėl žmonės nenori turėti vaikų, tai kažkaip pagalvojau, kad gal geras momentas priminti apie šią knygą (Ministrė galėtų paskaityti į tarpus tarp mažojo princo). Labiausiai dėl to, kad Kevinas, apie kurį reikia pasikalbėti, šiam pasaulyje atsirado dėl visuomenės spaudimo. Tai kada vaikelis, tai kodėl, o tai ką? O tai kaip tu čia nenori būti motina, egoiste tu, karjeriste ir t.t. Lyg gimus vaikui viskas išsispręstų, dangų nušviestų vaivorykštės ir plaukiotų cukriniai debesėliai. Lyg visi skauduliai ir abejonės nepaaštrėtų, lyg vaikas būtų išganymas ir raktas į pažadėtąjį rojų. Lyg moteris, kartais ir visa šeima dažniausiai nebūtų paliekama sau, vienatvėje, ypatingai aštrioje, jei tas laukiamas angelėlis visai nesiruošia angelėliu būti, jei jis nuo pat gimimo kovoje su pasauliu. Tada jau soriukas, niekas nenori tavo neprognozuojamo, pikto, pasiutusio vaiko. O jei tas vaikas dar ir psichopatas? Susipakuok ir eik namo.

Ypatingo gerumo ir klaikumo knyga. Shriver kerta iš peties. Kaip skaitytoja, aš, aišku, ieškau, už kurio veikėjo galėčiau saugiai užsikabinti kelionei per knygą – kam simpatizuosiu, kuo piktinsiuos, ko gailėsiu, už ką “sirgsiu”. Nėra čia tokio veikėjo. Kevinas nuo kūdikystės žudo motiną šaltu žvilgsniu ir keistu elgesiu, o motina, na, visada lengviausia kaltinti motiną, ane? Ypač, kai nefeikina savo jausmų ir būsenų. Ir kad ir kaip norisi, matyt, šioje knygoje nereikia ieškoti ką užjausti. Ir kompromiso, matyt, ieškoti nereikia. Tiesiog stoiškai atlaikyti, kad ir kaip labai nemiela ir negera būti tokioje nepatogioje knygoje.

Man atrodo, geriausiai tą būseną įvardija Lina Buividavičiūtė eilėraščių rinktinėj “Tamsieji amžiai”.

I

Niekada nenorėjau vaikų.

….

II

….

man tu negražus,

aš degsiu devintam pragare

bet nieko,

nieko Tau nejaučiu –

suvokiu,

kaip stipriai save

apgavau, guodžiama artimųjų – kad meilė

pabus, kai pirmą kartą

pažvelgsiu į Tavo akis

…

III

….

paskui virtau pareigingu

robotu –

…

nepažinojau jokio kito,

taip giliai jaučiančio, kad yra nemylimas.

….

IV

….

su užtrauktuku užspausdavau

smakriuką – visada apsimesdama,

kad netyčia

….

V

….

meldžiuosi, kad pagaliau

atkeršytum ir mes visi prabustume

jau visai kitoje vietoje – atleisk man,

Kevinai, bet ir ten nemylėsiu Tavęs.

_________________

Už knygą dėkoju “Alma Litterai”