Nuo Nobelio prie Pulitzerio. Visai netikėtai, jau perskaičiusi pamačiau, kad ši knyga 2013 m. yra laimėjusi Pulitzerio premiją už debiutą. Ir tikriausiai pelnytai. Knyga pasirodė tikrai gerai sukurpta, skaityti vienas malonumas, ypač jei patinka kažkas neapčiuopiamo tarp pasakos ir realybės. Man patinka, jei gerai surašyta, mielai apsigaunu, kai esu profesionaliai apgaudinėjama.
Aliaskos šalčiuose (pagal oro temperatūrą romanas primena Hannah Kent “Paskutines apeigas“, kurios rutuliojasi Islandijoje) gyvena pagyvenusi bevaikė pora. Bando kažkaip suvaldyti amžinai sušalusią žemę, bet, nesant vaikų, sunku žiūrėti į ateitį, sunku įžiūrėti tikslą ir sunkaus darbo atšiauriame klimate prasmę. Taigi, sekant rusų pasakos apie Snieguolę motyvais, jie nulipdo sniego mergaitę, kuri ima ir atgyja.
Iš pradžių patys negali tuo patikėti, labai ilgai negali ir kitų įtikinti, bet galiausiai išaiškėja, kad mergaitė tikra. Labai tikra laukinukė. Gamtos vaikas, kurį visi nori turėti. O turėti, tai reiškia visada būti kartu ir gyventi pagal visiems priimtinas normas. O normos gamtos vaikui yra nelaisvė. Kokio dydžio turi būti meilė, kad galėtum gyventi nelaisvėje?
Labai šviesus, skaidrus romanas. Nors pabaiga nėra rožinė, tačiau beveik galima sakyti, kad vis dėlto “ilgai ir laimingai gyveno”. Ne visi, bet vis tiek neblogai.
knyguziurkes.com 