Labai netradicinė knyga. Ir dar skaitant reikia pasukt smegenis ir šiaip būt susikaupusiai būtybei, nes kitaip galima perskaityt ir iš viso nieko nesuprast, apie ką ten. Aš vakarais paskaitydavau prieš miegą po kelis sapnus ir, galiu pasakyti, kad kai skaitydavau visai nusibaigus po dienos, tai tuos sapnus taip ir prasapnuodavau neįsigilius ir nesupratus, kitą dieną skaitydavau iš pradžių.

Netinka skaityt pavargus, nes knyga yra parašyta fiziko ir realiai yra apie fiziką nemoksliniais žodžiais, apie laiko realiatyvumą, laiko vartymą visais įmanomais būdais – jį palėtinant, pagreitinant ir visai sustabdant – kas tuomet ištinka pasaulį ir kas ištinka žmones. O ištinka įvairiausi dalykai.

Keisčiausia, kad man knyga kažkaip įsiprasmino, kai ant nugarėlės perskaičiau, kad ji tapo “įkvėpimo šaltiniu viso pasaulio dramaturgams, šokėjams, kompozitoriams ir dailininkams”. Šis sakinys man visualizavo knygą (į šokį), aš kažkaip kitaip pradėjau ją matyt ir skaityt, ir pati knyga nebebuvo tokia padrika, kokia buvo iki kol tą viziją susikūriau. Tad nenustebsiu, kad perskaičius visiškai gali pasirodyt, kad knyga yra nesąmonė. Nenustebčiau, nes pati kažkuriuo momentu jutau, kad nieko nepavyksta man čia užčiuopt…

Smalsu, kokie kitų perskaičiusių įspūdžiai. Parašykit komentaruose. Ačiū