Paklausyti šios knygos užsiinfluencinau nuo kitų knygų skaitytojų. Kaip įdomiai man skaitosi tos japonų knygos. Kažką turi tokio bendro, tos kažkokios japoniškos nuotaikos, specifinės vienatvės, man net spengia ausyse ta vienatvė, kaip aš ją įsivaizduoju tarp dangoraižių, ar traukinių stotyse, pačiuose traukiniuose – nesumaišoma.
Tai ši knyga irgi trykšta ta vienatve. Vienatve žmonių, kurie kaip ir porose, ne vieni, bet niekaip neišsipildo dėl nevaisingumo (čia man labiausiai surezonavusi tema, kuri susijus su pavadinimo “Eggs” dalim, “Breasts” dalis biškį crazy tokia buvo, paliksiu ją šį kartą ramybėj). Tada sugalvoja pasinaudoti donorais moteriškų ar vyriškų lytinių ląstelių ir ta tėvų vienatvė persismelkia į jų sukurtų vaikų vienatvę, sužinojus ir supratus, kad tavo tėvai (ar pusė tėvų) iš tikro ne tavo biologiniai. Tokia kosminė vienatvė, kai staiga netenki savo praeities, kai tavo močiutė tampa nebe tavo močiute, kai ji net nebesivargina vaidint ir staiga tampa svetimu žmogumi, kai pašlijus poros, taip troškusios kūdikio santykiams, tas taip išlauktas kūdikis tampa kažkokiu svetimkūniu, pasmerktų amžinoms spermotoziodo savininko paieškoms.
Ir visame šitame malasi tokia savo pasaulyje gyvenanti moteris, kuri svarsto, kaip jai neturinčiai partnerio ir negalinčiai pakęsti sekso, šiam pasauly nelikti vienai. Ir tas biologinis laikrodis, aišku, taip garsiai tiksi ir šiaip visokių reikalų ten emocinių. Ir kaip ji svarsto sukurti būtent tokį kūdikį, kurio jai labai reikia, bet kuris, didelė tikimybė, bus pasmerktas tai iš donoro spermos atsiradusio vaiko bešaknystei ir vienatvei. Ar vieno žmogaus didelis noras įgalina jį sukurti kitą žmogų? Sočiai medžiagos pamątymui.
______________________
Už rekomendacijas dėkoju normalioms knygų skaitytojoms.
Nors skaičiau tik kelias japonų knygas, sutinku, kad turi jos kažką bendro, kažkokį melancholišką šarmą. Na ir šiaip japonų tauta yra savotiška, daug kentėjusi, bet stoiška. Tai ir kūryba gaunasi tokia. Filmai irgi.