Skaičiau, skaičiau ir pamečiau kantrybę. Iš tikro tai baigiau skyrių ir supratau, kad skaityt nebenoriu. Savotiškai pavargau nuo faktų faktelių, o dar laukė du trečdaliai knygos. Padėjau pailsėt, bet labiau padulkėt, ką darysi. Įdomiausia, kad šiaip tas pirmas trečdalis, kad ir biškį prisiverčiant skaitytas, išsijojus neįdomybes ir nelabai gal reikalingus kalnus detalių, buvo net labai įdomus. Bet sakau, kažkaip, nu, ar tikrai ten viską reikia sudėt į knygą, ką surinkai apie personažą? Kaip K.Sabaliauskaitė interviu sakė, kad kartais tenka su labai įdomiais faktais ir personažais su šidgėla atsisveikint, nes jų istorijos niekaip nestiprina ir neparemia pagrindinės istorijos linijos, taip va skaitant Stalino pirštinę, deja, neatrodo, kad taip būtų padaryta (dreba dabar neekspertinė rankelė taipindama).
Šio autoriaus daugiau nieko neskaičius, bet būtinai ieškosiu kitų knygų, užkabino ironiškas stilius. O čia buvo mano bandymas perskaityt pretendentes į geriausią 2020 m. knyga, tai va, kol kas toks pusiau sėkmingas (mano favoritė – Akvilės Kavaliauskaitės “Kūnai”, na, bet reikia dar Undinės Radzevičiūtės perskaityt). Linkiu visiems būsimiems skaitytojams kantrybės.
____________
Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai.
knyguziurkes.com 