Geležinė Stalino pirštinė

Skaičiau, skaičiau ir pamečiau kantrybę. Iš tikro tai baigiau skyrių ir supratau, kad skaityt nebenoriu. Savotiškai pavargau nuo faktų faktelių, o dar laukė du trečdaliai knygos. Padėjau pailsėt, bet labiau padulkėt, ką darysi. Įdomiausia, kad šiaip tas pirmas trečdalis, kad ir biškį prisiverčiant skaitytas, išsijojus neįdomybes ir nelabai gal reikalingus kalnus detalių, buvo net labai įdomus. Bet sakau, kažkaip, nu, ar tikrai ten viską reikia sudėt į knygą, ką surinkai apie personažą? Kaip K.Sabaliauskaitė interviu sakė, kad kartais tenka su labai įdomiais faktais ir personažais su šidgėla atsisveikint, nes jų istorijos niekaip nestiprina ir neparemia pagrindinės istorijos linijos, taip va skaitant Stalino pirštinę, deja, neatrodo, kad taip būtų padaryta (dreba dabar neekspertinė rankelė taipindama).

Šio autoriaus daugiau nieko neskaičius, bet būtinai ieškosiu kitų knygų, užkabino ironiškas stilius. O čia buvo mano bandymas perskaityt pretendentes į geriausią 2020 m. knyga, tai va, kol kas toks pusiau sėkmingas (mano favoritė – Akvilės Kavaliauskaitės “Kūnai”, na, bet reikia dar Undinės Radzevičiūtės perskaityt). Linkiu visiems būsimiems skaitytojams kantrybės.

____________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai.

Gaono kodas

Jau seniai šitas pradėtas įrašas man bado akis, tai reikia galiausiai atsikratyti. Žodžiu, viskas prasidėjo maždaug nuo Knygų mugės, kur pamačiau, kad knygos pristatymo pokalbį moderuoja (jei neklystu ir ant knygos viršelio komentuoja) Rimvydas Valatka, tai kažkaip nu pagalvojau, bus kažkoks kokybės rodiklis ar panašiai, gal bent diskusija bus įdomi, nes tema įdomi. O šventas mano naivume!

Knygos pristatymas buvo visiškas pravalas, kur man reikėjo sėdėti ir išgyventi svetimą gėdą ir net nebuvo kaip pabėgt. Žodžiu, pritatyme dalyvavo dar toks vienas ponas, kuris, kaip vėliau sužinojau, veda LRT laidą “Daiktų istorijos” (nevargsiu googlindama, kas ten toks). Tai šis ponas, pasigardžiuodamasis ėmė pasakoti, kaip jis knygą perskaitė dar prieš kvietimą į pristatymą. Ne šiaip sau perskaitė, bet pasiskolino  iš knygyno (!!! nuo kada knygynas virto biblioteka?), kur esą jam kaip žvaigždei (pats įsivardino, kaip žinomumo privalumą) knygą paskolino knygyno pardavėja – greitam perskaitymui. Sėdžiu ir negaliu patikėt, kad jis čia su džiaugsmu pasakoja, kad apvogė jį į knygos pristatymą pakvietusį autorių ir dar net nesupranta, kad tai padarė! Na, kaip ir pridera, pristatymo metu knygą visaip išgyrė visi, o aš išėjau kaip įmynus į š…, vis galvodama, ar man čia vienai taip.

Vieną naktį nesisekė užmigt, tai brausindama Milžine sugalvojau, kad reik gal susipažint su tuo kodu, nereikės fizinės knygos ieškot, tuo labiau, kad tokie jausmai nekokie, pirkt tikrai nepirksiu. Iš karto pasakysiu, kad knygos neperskaičiau, nes man tiesiog neatlaikė nervai. Negalėjau patikėt, kad skaitau tokį pliurpalą. Net nesakau, kad ten tralialiuška, nes tralialiuška bent jau makes sense. Tas pagrindinis veikėjas kažkoks idiotas ir šiaip kiborgas gal bejausmis. Aš nenoriu net diskutuot apie to personažo banalius dialogus ir visišką tūpumą (galit goodreds pasisakityt). Net nebesinorėjo sužinot kažkokių įdomių dalykų (kuriuos autorius gyrėsi atradęs – oh well), susijusių su žydais – alia rinkt tuos faktus iš nesąmonių kratinio. Ačiū – ne.

Knygos skaitymo istorijos pabaiga – su viena blogere pasitikslinau, kaip viskas /baigės, maždaug pasitvirtinau, kad neverta buvo skaityt. Nes, kai jau knygos pradžioje pagrindinis veikėjas pademonstruoja savo super intelektą, tai daugiau ir nebesinori. Įsivaizdavimui – šaunusis herojus sutinka gražią merginą ir galvoji, nu, tikriausiai už trijų puslapių jis su ja permiegos. Taip ir atsitinka be jokių ten didelių pasilaužymų. Ir tūpam veikėjui, bėgančiam nuo neaiškių persekiotojų net abejonės debesėlis nepraslenka, iš kur čia tokia paslaugi didžiakrūtė meiliai besišypsanti gražuolė su jo pasu rankose atsirado (matyt, autorius konsultavosi su specialiosiomis tarnybomis, kaip durnelius galima paprastuoju būdu papais užhipnotizuoti).

Žiauriai paslaptingas trileris, sukaltas iš visų įmanomų šalbonų. Saugokitės. 

 

Alisos tinklas

Image result for alisos tinklas knyga

O šios nebaigiau, nors perskaičiau kokį trečdalį ir iš įpročio jau beveik kaip ir buvo gaila mest, bet vis dėlto laiko buvo gailiau.

Būtų gal ir nieko istorija, buvo smalsu, kaip rutuliojasi veiksmas, bet buvo per nuobodu ir per daug puslapių kentėt nuobodulį. Man su tiek žodžių pasakyti tiek minčių yra per daug. Jei trijų puslapių tekstą galima sutraukti į vieną pastraipą – man nusibosta ir pradeda užknist,ir aš pradedu ne skaityti, o skenuoti tekstą. O čia jau su skaitymo malonumu neturi nieko bendro.

Be to, šioje knygoje viskas yra straight forward. Na, kai viskas pasakoma nuo A iki Z, veikėjai be jokių niuansų ir vienintelis, kas įdomu – koks bus siužetas, o tai gali pasiskaityti internete ir taip padaręs nieko neprarasi. Na, gal nesužinosi kokios smulkmenos, anoks čia praradimas.

Iš tikro būčiau gal iškentėjus, bet kai Šarlė užsilipo ant vairuotojo ir bandė taip neelegantiškai jį suvilioti, ir, žinoma, buvo atstumta, tai man jau buvo per daug, ačiū viso gero. O kai sesė mano iš viso nusistebėjo, kaip aš tokios knygos ėmiausi, tai susigundžiau gera vertėja ir štai, pamoka – prašoviau.

Džiaugiuos, kad mečiau, nes buvau apdovanota malonumu pradėti gerą nedaugiažodžiaujančią knygą.

 

Oro

Suviliojo mane knygos viršelis – puiki idėja. O knygą iš biliotekos paėmė kolegė – ir taip būna. Įsitaisiau lovoje ir ėmiausi skaityti nekantraudama, nes iš tikro buvo labai smalsu, kas ten per istorija. Labai smagiai nuteikė knygoje įdėtas skirtukas su veikėjų vardais ir ryšiais – iš vienos pusės “Dabar” iš kitos “Po potvynio” – iš tiesų gan dažnai tuo skirtuku teko pasinaudoti – nes veikėjų daug, o galiausiai tarp jų visiškai pasiklydau ir, tiesą pasakius, pavargau nuo jų.

Ilgai nelaukdama prisipažinsiu – neperskaičiau knygos. Pavargau nuo jos, pavargau nuo daugybės veikėjų ir pavargau ieškoti jų ryšių ir t.t. Kad ir distopija, ir su puikia idėja, tačiau ši knyga nėra klasikos šedevras, kurį sukandus dantis turėčiau skaityti alia bandydama save nugalėti. Vis dėlto tai yra pramoginė knyga ir skaityt turi būti malonumas. O kada tas malonumas baigėsi, net negaliu pasakyti. Perskaičiau pusę knygos (199 psl. – knyga storoka ir man tai iš karto kelė įtarimų, nes parašyti 400+ kokybiškų puslapių yra milžiniškas iššūkis, net rašymo grandams kartais pakišantis koją) ir nusprendžiau, kad užteks. Tuo labiau, kad reikėjo nuspręsti, kokias knygas vešiuosi velykiniams skaitiniams, o vietos dešimčiai knygų nebuvo.

Galvoju, gal tikrai ta veikėjų begalybė pakišo koją? Toks jausmas, kad su šitais veikėjais būtų buvę galima parašyti tris knygas… Ekologinė katastrofa lyg ir turėtų būti pagrindinė knygos linija, ir, iš tikro, šiurpas bėgioja skaitant, kaip Kuršių nerija iš pusiasalio tampa sala, bet paskui ta katastrofa pasiklysta tūsuose, naktiniuose klubuose ir smulkiai aprašomose tinklaodėse ir kitoje ateityje. Pagrindiniai veikėjai kaip ir yra, bet jų charakteriams neduodama laiko atsiskleisti išsivystyti ir galiausiai viskas nusibosta. Gal reikėjo iš viso atsisakyti idėjos kas skyrių žaisti dabar ir ateityje žaidimą, nes man puikiausiai būtų užtekę skaityti, kas bus “ateityje” – būtų buvę galima išvengti sudėtingo pertekliaus?

Žinoma, knygos neperskaičius sakyti, kad yra taip ir ne kitaip, gal ir ne visai teisinga, gal vėliau viskas gražiai susidėlioja ir kitaip išsisprendžia, bet gal tegul kažkas kitas kantriai skaito ir apie tai parašo.

God-Shaped Hole

god shaped

Pastaruoju metu mečiau keletą knygų. Galvoju, gal verta paminėti ir tas pamestąsias, pasidalinti, gal paieškoti advokatų, kad knygą apgintų. Tad jei tokia atsiranda mano nebaigtųjų sąraše, atsiliepkit, įtikinkit, kad suklydau. Kaip jau tikriausiai esu minėjusi, klausomas knygas dažniausiai metu, nes per sudėtingos klausymui (dažniausiai dėl knygos struktūros) arba štai toks variantas.

Šios perklausiau gal 2-3 valandas, goodreads vertinimas ir knygos pradžia suteikė vilčių, kad gausiu tai, ko norėjau – lengvo ir atpalaiduojančio klausymo, nereikalaujančio per daug įtemptų smegenų. O paskui laukiau laukiau ir niekaip nesulaukiau, kad knyga normaliai prasidėtų – viskas kas garsais liejosi man į ausis – rožinis, pūkuotas šviežio įsimylėjimo veblenimas, isterijos atsikėlus ir neradus mylimojo šalia ir t.t. Vienas akių vartymas. Na, ir galiausiai pats mylimasis – dieviškas toksai, jau dievuliau, kokio gerumo, supratingumo ir kalbantis tik tai, ką moterys nori girdėti. Ir kiek pasaulyje vyrų, kurie tokie jau meistrai kalbėjimo tai, ką moteris nori girdėti? Du kokie. Ir tie – makaronų kabintojai.

Žodžiu, nors ir buvo gaila išklausyto laiko, bet nusprendžiau, kad neverta toliau gaišti. Tiek jau to, leidžiuosi toliau į paieškas ir laukiu rekomendacijų.

Sugar

sugar_deirdre

Šiaip aš gi mėgstu young adult knygas ir kartas net pykstu, kad jos taip priskirtos, nes būna iš ties labai stiprios knygos ir vertos būti perskaitytos įvairaus amžiaus skaitytojų, bet tikrai ne visoms knygoms tai pavyksta. Galima sakyti, kad neturiu teisės taip teigti nebaigusi knygos klausyti, bet šiais metais pasižadėjau sau, kad pliurpalai bus negailestingai metami į šoną, tai štai prašom pirmas įrodymas.

Kodėl? O todėl, kad netikra, kad neįtikina, nors ir atsiliepimai geri ir t.t. Pasakojama apie storulę merginą, kurios visa šeima stori. Mama vago iš nevilties, ji pati – iš streso ir nevilties irgi, žodžiu, nieko gero, ypač dėl to, kad ji dar yra visos šeimos tarnaitė, kuriai praeinantis brolis nepatingi vožtelėti. Ir vadina ją visi Sugar. Cukriukė. Saldumynų mėgėja.

Ir staiga atsiranda draugas. Tiesiog geras vaikinas, pasak Sugar, gražuolis, kuris turėtų lakstyti paskui gražiausias klasės merginas. Na, nelabai tiksliai – tos merginos turėtų lakstyti paskui jį. Bet jis kažkodėl būna su ja. Na, suprantama, Sugar, už savo didžiulio kūno yra paprasta miela ir nuoširdi mergina ir viskas tas yra ok, bet Even yra visiškai netikras angelas iš dangaus. Net jei tokios draugystės gyvenime ir būna, o tikrai būna, jos nėra nei afišuojamos, nei demonstruojamas. Paprastai vaikinai nėra tokie kieti ir visiškai waterresistant aplinkos dėmesiui ir nuomonei. Taip tiesiog nebūna. O nebūna man tinka tik science fiction knygose, o jei ne, tai – viso gero. Taip ir padariau. O jei netikit, arba mėgstat angelus, tai prašom, ši knyga tau.

Lakštingala

lakstingala jotema

Užtikau bibliotekoje ir susigundžiau pažiūrėti, kas čia per knyga, kad jau ten labai patinka goodreads ir audible, ir visiems kitiems. Na, geriau jau būčiau nesusigundžius, nes būčiau kokią kitą knygą per tą laiką įpusėjus, žodžiu, waist of time. Pakentėjau iki šešiasdešimt kažkiek puslapių (vis gailėdama sugaišto laiko) ir nusprendžiau negrauždama savęs nešti atgal į biblioteką.

Knygos tema – karas Prancūzijoje – nelabai naujiena paskutiniu metu, paskutinę, ką skaičiau – “Neregimoji šviesa“, dar anksčiau “Sarah’s Key“. Rašyti apie ką tikrai yra, gal ir šioje knygoje ką nors gero ir įdomaus papasakoja autorė, bet man tiesiog nepakenčiamas buvo rašymo stilius. Kam aprašynėti visas įmanomas detales – kokie varteliai, kokia staltiesė ir visa kita, kas yra aplinkui – gali praleisti išsisas pastraipas beverčio nieko nepasakančio teksto.

Trūko kantrybė ir su labai vienpusiškais seserų charakteriais, žinoma, nežinau, kaip ten autorė jas surikiavo vėliau, bet kažkaip ir nebeįdomu, nes greičiausiai įrišo kaspinus ir papudravo nosis karo pabaigai. Ir dar tas vyresniosios sesers (gerietės ir švelnuolės) noras atsikratyti jaunėlės, na, gerai, kad ir po nesėkmingo nėštumo, bet vis tiek – prie ko čia vargšė mergaitė, gi nuo laiptų jos nenustūmė? O ir jaunėlės kelionė pas seserį prasidėjus karui kaip į kažkokią pagaliau saugią vietą, o paskui vos atvykus – kandžiojimasis ir bambėjimas. Nu, nežinau, trūksta man loginės sekos ir motyvacijos. Tad, adios, be širdgėlos.

The Sympathiser

syp

Klausiau, klausiau, maždaug pusės perklausiau ir nusibodo klausyt. Širdį skauda mest šalin, visgi Pulitzerio laimėtojas, bet, kai nesmagu klausyt, tai… reikia išmokti mest klausyt, gal bandyt skaityti tekstą.

Pradžia buvo net labai įdomi, žodžiu, Vietnamo karas, amerikiečių remiamiam pietų Vietnamui galas – bėkit kas ir kaip gali, visiems likusiems, kurie dirbo amerikiečiams belieka tik melstis, nes komunistai, žinia, švelnumu nepasižymi. Tarp bėgančiųjų į Ameriką patenka ir Šiaurės Vietnamo užverbuotas vyras, apie jį ir knyga, kuri apie vidurį man pasidarė labai jau nebeįdomi, kažkaip. Tai patyliukais ir paleidau. Mokausi mesti skaityti… Gal kas skaitėt ir galėtumėt išduoti, kad labai verta skaityti iki galo?

 

Astrologijos vadovas sudaužytoms širdims

astrologijos-e1465802313298

Simpatiškas knygos viršelis su pažadais prajuokinti. Galbūt tobulas pliažo skaitinys? Bandom? Bandom.

Skaitau skaitau – smalsu, bet nelabai juokinga, na, ne tai, kad liūdna, bet nejuokinga. Žodžiu, Alisa yra tokia truputį išsiblaškius mergina, įsikibusi seniai pasibaigusių santykių, kartais per daug gerianti vakarėliuose ir šiaip, juodas dabar jai mėnulis – ir nieko čia nepakaltinsi, kai viskas nesiseka ( o dar ir skaitytoja norėtų įspirti į užpakalį). Neviltis tiesiog, kai jau gerokai per trisdešimt ir visos draugės aplinkui kažką poravimosi srityje jau yra nuveikusios. Spaudimas nerealus, įtariu, kad bus kažkas kaip Agnės Pačekajės “Prisirpusios senmergės išpažintyje”. Bet nesužinosiu, nes vienos neskaičiau, o kitos nebaigiau.

Ne paslaptis, kad žiauriai nemėgstu nebaigti knygų, bet pati sau prisižadėjau, kad pradėsiu mesti. Kas įdomiausia, kad mečiau ne dėl to, kad visai neįdomu, iš tikrųjų tai smalsu, kaip ten bus ir kaip autorė sudėlios savo knygos veikėjų horoskopus, na, bet skaityti, kaip herojė negali tris puslapius apsispręsti, ką rengtis, na, man čia jau per daug. O apsi- ir nusi- rengti gali daug kartų, nes knyga tai ne plona – virš penkių šimtų. Tiesiog man per daug visokių vardinių batų, suknelių ir makiažų, o taip pat ir kino filmų pavadinimų, pagal kuriuos turėčiau geriau suprasti knygos nuotaiką. Kažkada jau rašiau, kad labai nemėgstu, kai rašoma, kokios firmos batai ar mašina pravažiavo. Mane užknisa. Tikriausiai iš pavydo, nes neturiu nei tokių batų, nei tokios mašinos.

astrolo autore
Silvia Zucca

Bet čia tiesiog nesutapo mano ir knygos horoskopai. Aš labai tikiu, kad kažkur visai netoliese šios knygos laukia jos skaitytoja. Kuri alpsta nuo batų, myli savo rūbų spintą ir žino, kaip susiderina jos ir jos draugužio horoskopai.

 

 

The Miniaturist / Miniatiūristas

minia

50 puslapių, dedu šitą knygą į šalį. Neįdomu man kažkaip, nuobodu. Labai daug nekasdienių žodžių tekste. Kai vienas kitas, gi nesijaučia, o čia po vieną kiekvienoj eilutėj, ir dar aprašantis aplinką, kiek gi galima landžioti žodyną – labai lėtas skaitymas gaunas. Viską sudėjus, jaučiu, kad tuoj pradėsiu knygos vengti ir ji tiesiog gulės “prie lovos” skaityklėj ir tik be reikalo užlaikys eilę. Pradedu mokytis mesti, kai neveža, žiūrėsiu kaip seksis, nors į “Šėtoniškas eiles” vis dar skersakiuoju ir žadu įveikti.