O šios nebaigiau, nors perskaičiau kokį trečdalį ir iš įpročio jau beveik kaip ir buvo gaila mest, bet vis dėlto laiko buvo gailiau.
Būtų gal ir nieko istorija, buvo smalsu, kaip rutuliojasi veiksmas, bet buvo per nuobodu ir per daug puslapių kentėt nuobodulį. Man su tiek žodžių pasakyti tiek minčių yra per daug. Jei trijų puslapių tekstą galima sutraukti į vieną pastraipą – man nusibosta ir pradeda užknist,ir aš pradedu ne skaityti, o skenuoti tekstą. O čia jau su skaitymo malonumu neturi nieko bendro.
Be to, šioje knygoje viskas yra straight forward. Na, kai viskas pasakoma nuo A iki Z, veikėjai be jokių niuansų ir vienintelis, kas įdomu – koks bus siužetas, o tai gali pasiskaityti internete ir taip padaręs nieko neprarasi. Na, gal nesužinosi kokios smulkmenos, anoks čia praradimas.
Iš tikro būčiau gal iškentėjus, bet kai Šarlė užsilipo ant vairuotojo ir bandė taip neelegantiškai jį suvilioti, ir, žinoma, buvo atstumta, tai man jau buvo per daug, ačiū viso gero. O kai sesė mano iš viso nusistebėjo, kaip aš tokios knygos ėmiausi, tai susigundžiau gera vertėja ir štai, pamoka – prašoviau.
Džiaugiuos, kad mečiau, nes buvau apdovanota malonumu pradėti gerą nedaugiažodžiaujančią knygą.