Lenkiški prisiminimai

Šiemet štai jau antra knyga, kurios viršelyje – ypatingai viliojanti nuotrauka. Kita, žinia, -“Dziedas“. “Lenkiškų prisiminimų” ėmiausi dėl gražaus viršelio ir gerų atsiliepimų, na, ir šiaip smalsumo, nes lentynoje savo eilės jau kada laukia “Ferdydurkė”, kurios pavadinimą tikriausiai tik dabar ir išmokau, šiaip būdavo knyga F.

Skaityti “Lenkiškus prisiminimus” man sekės labai banguotai – iš pradžių labai įdomu, paskui nelabai, o į pabaigą vėl labai (dėl žydų). “Nelabai” dalis man buvo pasakojimai apie krūvą žmonių lyg ir Varšuvoj ar kažkur kitur, kurių nepažįstu, tai lyg skaitytum kažkokį svetimą dienoraštį, kur nesupranti, nei kas ten vyksta, nei su kuo. Pradžioj labai įdomu ir ne vien dėl to, kad rašytojo tėvas lietuvių kilmės, bet šiaip įdomu skaityt apie to laikmečio gyvenimo manierą, kaip bajorėliai gyveno, kas jų buvo galvoj ir ko toj galvoj nebuvo.

Žinoma, viskas Gombrowicziaus yra traukiama per dantį, praktiškai absoliučiai viskas, nes neturėdamas jokių didelių idealų ir pats ieškodamas savo vietos ir reikšmės pasaulyje, į viską žvelgė su pašaipia šypsenėle. Vietomis vis galvodavau, kad tokia persona sutikta realiame gyvenime mane ganėtinai užknistų, toks biškį panašus jausmas kaip su Stasiu Šaltoka, užknisančia asmenybe. Gal dėl to pati “Lenkiški prisiminimai” ir suerzino daugelį “padorių” tėvynę mylinčių skaitytojų.

O bet tačiau jo įžvalgos apie mūsų žemiečių ir kaimynų amžiną provicialumą yra kaip į akį taiklumo, smagumo ir yra būtinos visiems perskaityt:

“…kupini vaikiško naivumo, kaišiojate abejingam užsieniui panosėn savo polonezus tik tam, kad sustiprintumėt savo įskilusį vertės pajautimą,sureikšmintumėt save. Jūs lyg tas beturtis, kuris giriasi, kad jo bobutė turėjo dvarą ir važinėjo į Paryžių. Esate pasaulio vargšai giminaičiai, besistengiantys imponuoti sau ir kitiems.

…būtų geriau, jei lenkai garbintų Lenkiją ne taip naiviai, ne taip provincialiai, ne taip išsiduotų, kad užsienyje juos graužia žemesnybės jausmas.”

Girdėta/Jausta kažkur? Kaip bebūtų keista, aprašytą nepilnavertiškumo jausmą iš galvos man išmušė Andrius Užkalnis savo seniai priešžvaigždiniais laikais, kai dar buvo skaitomas.

Gombrowicziaus “Apsėstųjų” apžvalga čia.