Lenkiški prisiminimai

Image result for lenkiški prisiminimai

Šiemet štai jau antra knyga, kurios viršelyje – ypatingai viliojanti nuotrauka. Kita, žinia, -“Dziedas“. “Lenkiškų prisiminimų” ėmiausi dėl gražaus viršelio ir gerų atsiliepimų, na, ir šiaip smalsumo, nes lentynoje savo eilės jau kada laukia “Ferdydurkė”, kurios pavadinimą tikriausiai tik dabar ir išmokau, šiaip būdavo knyga F.

Skaityti “Lenkiškus prisiminimus” man sekės labai banguotai – iš pradžių labai įdomu, paskui nelabai, o į pabaigą vėl labai (dėl žydų). “Nelabai” dalis man buvo pasakojimai apie krūvą žmonių lyg ir Varšuvoj ar kažkur kitur, kurių nepažįstu, tai lyg skaitytum kažkokį svetimą dienoraštį, kur nesupranti, nei kas ten vyksta, nei su kuo. Pradžioj labai įdomu ir ne vien dėl to, kad rašytojo tėvas lietuvių kilmės, bet šiaip įdomu skaityt apie to laikmečio gyvenimo manierą, kaip bajorėliai gyveno, kas jų buvo galvoj ir ko toj galvoj nebuvo.

Žinoma, viskas Gombrowicziaus yra traukiama per dantį, praktiškai absoliučiai viskas, nes neturėdamas jokių didelių idealų ir pats ieškodamas savo vietos ir reikšmės pasaulyje, į viską žvelgė su pašaipia šypsenėle. Vietomis vis galvodavau, kad tokia persona sutikta realiame gyvenime mane ganėtinai užknistų, toks biškį panašus jausmas kaip su Stasiu Šaltoka, užknisančia asmenybe. Gal dėl to pati “Lenkiški prisiminimai” ir suerzino daugelį “padorių” tėvynę mylinčių skaitytojų.

O bet tačiau jo įžvalgos apie mūsų žemiečių ir kaimynų amžiną provicialumą yra kaip į akį taiklumo, smagumo ir yra būtinos visiems perskaityt:

“…kupini vaikiško naivumo, kaišiojate abejingam užsieniui panosėn savo polonezus tik tam, kad sustiprintumėt savo įskilusį vertės pajautimą,sureikšmintumėt save. Jūs lyg tas beturtis, kuris giriasi, kad jo bobutė turėjo dvarą ir važinėjo į Paryžių. Esate pasaulio vargšai giminaičiai, besistengiantys imponuoti sau ir kitiems.

…būtų geriau, jei lenkai garbintų Lenkiją ne taip naiviai, ne taip provincialiai, ne taip išsiduotų, kad užsienyje juos graužia žemesnybės jausmas.”

Girdėta/Jausta kažkur? Kaip bebūtų keista, aprašytą nepilnavertiškumo jausmą iš galvos man išmušė Andrius Užkalnis savo seniai priešžvaigždiniais laikais, kai dar buvo skaitomas.

Gombrowicziaus “Apsėstųjų” apžvalga čia.

 

Apsėstieji

apsestieji

Vis knietėjo susipažinti su autorium, apie kurį tai šen, tai ten išgirsdavau gerų atsiliepimų – taip namie net dvi jo knygos stojo į eilę lentynoje. Iš tikrųjų tikėjausi visai kitokios knygos, gal kažko panašaus į “Pupelių gliaudymą“, bet šioji buvo tokia labiau pramoginio tipo, lengva ir įdomi skaityti, truputį lyg ir mistikos (labai gerai tinka atostogoms), lyg ir tamsios paslaptingos gotikos ir neblogų personažų bei gilesnės minties (kaip du blogiai susitikę vienas kitą sustiprina, ar kažkas panašaus), bet toks vienas dalykas. Pabaiga tokia, na, kaip čia pasakius, iš serijos autoriui nusibodo rašyti, paėmė bet kaip ir užbaigė lyg norėdamas tos knygos kuo greičiau atsikratyti. Žodžiu, po trijų šimtų puslapių priešpaskutiniam puslapy gaidžiai ryte užgiedojo, visos mistikos išgaravo, skaitytojas vos ne kvailiu gali pasijausti, kad prieš keletą puslapių kartu su herojum drebėjo iš baimės žiūrėdamas į virtuvinį rankšluostį ir bijojo koją iš lovos iškišti. Ach, jūs kvaileliai, ėmėt ir įsijautėt. Bet gal to autorius ir norėjo? Priminti, kad į ką nors baisiausiai įsijautus kartais papraščiausiai atsikvošėti ir pažiūrėti naujomis akimis? Bet kokiu atveju verta paskaityti.

Gombrowicz  Witold