Liepsnojančios smegenys: mano beprotybės mėnuo

Tikriausiai šitą knygą galėčiau apibūdinti dviem žodžiais: skaičiau ir stebėjaus. Pirmiausia stebėjaus, kaip sklandžiai ji parašyta (ir greičiausiai aplodismentai vertėjai – gerai išversta*) – nesitikėjau, kad bus taip lengva skaityti, taip pagauliai parašyta knyga. Nors čia stebėtis gal ir nereikėtų, nes knygos autorė yra The New York Post, bulvarinio laikraščio žurnalistė, tad tikrai yra profesionalė patraukliai aprašyti istorijas.

Antra, stebėjausi tuo, kaip svarbu yra nenuleisti rankų. Niekada. Susannah’ai visai netikėtai prasidėjo paranojos priepoliai, haliucinacijos, jos kūnas pradėjo jos nebeklausyti ir niekas negalėjo suprasti – kodėl. Buvo mėginama prikabinti įvairiausias diagnozes – nuo šizofrenijos iki alkoholio abstinencijos, nuo įdomiai skambančio “psichozė, kol nenurodyta kitaip” iki velnias žino ko – joks gydymas negelbėjo – Susannah asmenybė (o iš paskos ir kūnas) geso akyse.

Sudėtingoje ir sunkioje situacijoje Susannah tėvai nenurimo, nes tarytum jautė, kad tikroji diagnozė – nenustatyta, o gyventi nežinant, kas su žmogumi darosi yra siaubinga našta. Tad visą laiką galvoju – kur yra ta riba, kai tkrai tikrai niekuo nebegalima padėti, kai net geriausi specialistai nuleidžia rankas, kaip pačiam netapti išprotėjusiu su situacija nesusitaikančiu ir nerimstančiu žmogumi.

Nežinau, kaip, bet, manau, reikia. Nes tik per tokius užsispyrėlius nustatomos teisingos diagnozės, per juos surandami nauji gydymo metodai ir išgelbėjami žmonės. Ši knyga yra paskata džiaugtis kiekviena diena, kai esi sveikas, o taip pat, jei teko susidurti su liga – gali suteikti paguodos ir vilties nenuleisti rankų net sunkiausiose situacijose.