Dolce ironia.
Oooo, kokie nesaldūs kūrėjo žodžiai “Prologe danguje”:
“Kai susitinku su kitų visatų kūrėjais, visuomet stengiuosi būti kuklus. Užuot gyręsis savo kūrinio tobulumu, sveikinu jų kūrinių grožį ir sudėtingumą… Tačiau viduje negaliu susivaldyti nemanęs, kad maniškis geresnis, nes aš vienintelis išradau tokį nenuspėjamą daiktą kaip žmogus.
Kokia rūšis! Dažnai žiūrėdamas, kaip žmonės Žemėje išgyvena savo likimą, pats taip įsitraukiu, kad beveik jais patikiu. Jie sukuria keistą įspūdį, kad yra apdovanoti laisve spręsti, autonomija, valia…. Gerai žinau, jog tai iliuzija, absurdiška sąvoka. Vien aš esu laisvas!”
Dievo monologai ir komentarai išskiria šią knygą iš kitų knygų. Jis žino, kas bus, kai nė vienas mūsų to dar net neįtariame. Ir jis būna gailestingas mirties valandą arba ne. Ir nė vienas tikrai nenorime, kad būtų negailestingas.
Nors kaip ir ne naujiena, kad niekada žmogaus nepažįstame iki galo, kur jau ten iki galo, dažniausiai pažįstame kokią kruopelę, vis tiek kažkaip knygoje mane savotiškai iš naujo pribloškia, kaip mes vieni kitų nepažįstame, kaip nežinome vieni kitų istorijų, požiūrių ir minčių, ir kiek dalykų niekam niekada nesakome, nes, tikriausiai, garsiai pasakę, patys savęs išsigąstume. Gi būna apima toks jausmas po kokio apgirtusio baliaus, kad per daug pasakei, per daug atsivėrei, per daug išgirdai ir pamatei, ką norėtum atmatyti atgal.
Taip ir šioje saldžioje Padėkos dienos vakarienės agonijoje, savotiškoje paskutinėje vakarinėje(nes laikas amžinybės akivaizdoje kitaip teka ir kitaip skaičiuojamas), sužinome, kokia bus kiekvieno veikėjo baigtis, paskutinis atokvėpis, ir ar kūrėjas bus jiems gailestingas, ar ne. Savotiškai įlendam į veikėjų galvas, tam, kad tom galvom mandagiai sėdint prie stalo, perskaitytume neįtikėtinas jų istorijas, baimes ir paranojas. Kad savotiškai pažiūrėtume į ateitį, kuri visiems ilgiau gyvensiantiems yra vienoda, dažniausiai ne pati maloniausia, ir vadinasi ji – senatvė. O kaip žinome, viena tokia knyga sako, kad there’s “No coutry for old men”. Deja, kartais nėra ir for young.
Nu, va, padovanojau šią knygą per fb, o dabar noriu atsidovanot atgal. Bent jau pasikonspektuosiu atsiminimui.
**********
Kažkuris iš prancūzų rašytojų – Keno? Kinjaras? – atkreipė dėmesį į tai, kad ausys neturi vokų. Mes galime kada panorėję užmerkti akis, bet negalim užmerkti ausų. Ausys daro mus pažeidžiamus, palieka kitų įžūlumo ir blogo skonio valioje.
******
“Ir? Koks pats būtiniausias ingredientas gaminant bet kokį valgį?” – “Druska?” – Ne! Meilė! “L’amore…”[…] suprasti tikrąją Kristaus palyginimų prasmę: “Kai yra meilė maisto visada pakanka visiems, nes meilė padaugina duonos kepaliukus ir žuvis, capito?”
******
Keitė nuostalgiškai žiūri į vaiką mamos glėbyje. Koks neprilygstamas erotinis malonumas – gimdymas! Visus keturis kartus savos jėgos pojūtis tą akimirką, kai išstumi vaiką, nuostabus orgazmas – štai! – žmogus! – išeina iš manęs! – aš pakankamai stipri, kad padaryčiau tai! O kitomis dienomis – nepakartojamas taikos ir ramybės pojūtis, nes padarei tokį dalyką, o po kelių dienų sukrėtimas, kai išeini iš ligoninės, žiūri į Manhatano gatves, kur grūdasi minios, ir sakai sau:” Dieve mano, ar tikrai gali būti, kad vieną kartą kiekviena iš šių būtybių… GIMĖ?”
knyguziurkes.com 