Gendručio Morkūno knygos, sakyčiau, nepasiduoda būti aprašomos. Jei kažką nori aprašyti, tai reikia kažkaip knygą galvoje “apdoroti” ir kažkaip išgrynint mintį. Su Morkūnu, ech, pabandykit jūs ten pagrynint, užtenka pačio katšunio – super “grynas” sutvėrimas.
Tad nebandysiu čia parašyti, apie ką knyga, nelabai ir žinau. Tik žinau, kad skaitant Gendrutį, iš jo knygų šviečia stebuklinga vaikystės šviesa – ten bet kas gali tapti stebuklu, viskas yra verta dėmesio ir yra įdomu. Niekas nėra keista, keisti nebent suaugėliai, kurie nieko nesupranta ir šiaip yra nuobodylos, kurie nieko aplink save nebemato, tad, jei pavargor nuo suaugėlių pasaulio, visada galima pabėgt paas Gendrutį.