Vasara su katšuniu

Gendručio Morkūno knygos, sakyčiau, nepasiduoda būti aprašomos. Jei kažką nori aprašyti, tai reikia kažkaip knygą galvoje “apdoroti” ir kažkaip išgrynint mintį. Su Morkūnu, ech, pabandykit jūs ten pagrynint, užtenka pačio katšunio – super “grynas” sutvėrimas.

Tad nebandysiu čia parašyti, apie ką knyga, nelabai ir žinau. Tik žinau, kad skaitant Gendrutį, iš jo knygų šviečia stebuklinga vaikystės šviesa – ten bet kas gali tapti stebuklu, viskas yra verta dėmesio ir yra įdomu. Niekas nėra keista, keisti nebent suaugėliai, kurie nieko nesupranta ir šiaip yra nuobodylos, kurie nieko aplink save nebemato, tad, jei pavargor nuo suaugėlių pasaulio, visada galima pabėgt paas Gendrutį.

Blusyno pasakojimai

Image result for blusyno pasakojimai

Skaičiau kažkokią Gendručio Morkūno knygą ir negalėjau suprast, kodėl jis ten toks liaupsinamas ir mylimas. Matyt, skaičiau ne tą knygą. Šiąją skaičiau vakarais vaikams (tiems, kas klausėsi mano skaitymo, nes ne visi klauso. Sūnus klausydamas dažniausiai ką nors žaidžia, o aš vis paklausiu, koks buvo paskutinis mano perskaitytas žodis).

Bandau sugalvoti, kaip geriausia apibūdinti Gendručio Morkūno pasaulį, kuris gyvena jo istorijose. Tas pasaulis kiekvienoje istorijoje yra paprastų papraščiausias, kasdienė kasdienybė kaip sviestas sviestuotas. Visai paprastai prasideda –

“Vienuose namuose buvo senas veidrodis…”

“Vienos mergaitės tėvai nusipirko naują butą…”

“Vienas berniukas įsimylėjo.”

“Viename darže sykį atsirado nematytas augalas”.

“Viena paaugusi mergaitė labai mėgo linkėjimus ir visada mielai jų klausydavosi.”

“Viename mieste buvo cirkas”.

“Vieną dieną vienoje valstybėje atsitiko…”

“Vienoje mokykloje, tik nebeprisimenu, kokioje klasėje, mokėsi…”

“Pamiškėje buvo sodyba”.

Ir staiga tame pasaulyje kas nors atsitinka. Dažniausiai – koks iš kasdieniško konteksto iškrentantis keistuolis (žmogus arba daiktas) arba šiaip kažkas keisto, lyg užburto (kompiuterinė programa, parodanti, kaip žmogus atrodys po x metų, lygintuvus užpuolęs maras, nustoja zyzti musė ir t.t.), ir kad pasaulis sugrįžtų į kasdienę kasdienybę, reikia kažką pastebėti, pamatyti, ištarti burtažodį, arba suvokti reiškinį, kuris sujaukė kasdienybę. Tada (dažniausiai) viskas grįžta į savo vėžes ir visi lengviau atsidūsta ir supranta, kad netobulas pasaulis yra geriausias, o patobulinimai nenatūraliai iškreipia kasdienybę. Arba tas pasaulis nebegrįžta ir tada autorius tiesiog pasako: “Tikrai keista, ar ne?”

 

 

Puodukas kefyro ant palangės

 Buvau knygos pristatyme knygų mugėj. Vis užgirstu apie autorių tai šen tai ten, ypač iš vaikiškų knygų laurų skynimo, o nieko neskaičius, tai ir užėjau. Ir kai rašiau čia, kad po mugės noriu tik atsigulti į lovą ir skaityti visą naktį, tai ėmiau ir perskaičiau šitą knygutę, apie kurią Regina Morkūnienė, įtariu, žmona, bet gal ir ne, sakė, kad tai yra baltoji maldaknygė ligoniui, gal jo artimiesiems ir visiems kitiems susidūrusiems su liga ir ligonine. Autorius ilgai sirgo prieš išeidamas, ir knygutėj supasakojo visą savo patirtį, pastebėjimus apie ligonines, gydytojus ir ligonius – ir taip taikliai. Tokia kažkokia balta ramybė sklinda iš tos knygos. Tokia kaip lyg gulėčiau nepatogioj ligoninės lovoj ir kaip filmą stebėčiau besikeičiančius palatos gyventojus, girdėčiau jų kalbas, darinėčiau spintelės, kur vysta obuoliai, gurgžda maišeliai, dureles, tokia, ramybė, kai žinai, kad tuoj pasveiksi ir išeisi. Arba nepasveiksi ir vis tiek išeisi, tik ne ten, kur sveikieji.

Nėra tai kažkoks pafilosofavimas aukštomis fražėmis – knygoje tokia paprasta ligoninės kasdienybė, balti chalatai, ligoninės personalo pervadinimas iš gydytojų ir sesučių į kažkokius sveikatos priežiūros specialistus ir slaugytojas, pakišos, isterikuojantys ir “tvarką” darantys visažiniai giminaičiai, svarbūs ir nelabai ligoniai – viskas taip taikliai ir įtikinamai.

O prasideda knyga taip: “Vaikai mėgsta sirgti. Tiesa, tik persišaldymu, gripu, gerklės skausmais. Neblogai dar, kai šiek tiek pasitempi raiščius, išsinarini petį ar įsiduri koją.

Žodžiu, kai susergi liga, kuri, puikiai žinai, po kelių dienų praeis, liga, dėl kurios nereikia gultis į ligoninę, kentėti nuo karčių tablečių ar skaudžių injekcijų ar visą dieną gulėti lovoje.

Kai kas pasakytų, kad vaikams patinka sirgti dėl to, kad tada nereikia eiti į mokyklą. Arba bent jau būti fizinio lavinimo pamokoje. Arba dėl to, kad galima kiek nori žiūrėti televizorių, skaityti arba stebėti taip seniai per rūpesčius, namų darbus ir nuovargį matytas lubas.

 […]

Tačiau svarbiausia priežastis – visai kita. Beveik visi sergantys vaikai gali pamatyti, kokios gražios ir rūpestingos jų mamos. Jausti, kai užsimerkus jos tylutėliai prisėlina prie tavo lovos ir ant kaktos uždeda ranką.

Tada vėl gali jaustis žmogumi.”

 

Knygų mugė 2012

Rytoj į knygų mugę jau nebenoriu. Užteks. Dvi dienos šurmulio į valias. Aprašinėti, kur buvau, ką mačiau, girdėjau ir regėjau, vajei, tikrai neturėsiu laiko. Šiais metais tikriausiai teks pasitenkinti nuotraukom, na, gal paskui ateis noras kažkokius gabaliukus papasakoti, tada jau taip, bet ne šiandien. Šiandien labiausiai norėtųsi imti vieną iš naujų knygų (o dieve, kurią???) ir visą naktį skaityti. Ir paskui visas naktis iš eilės, kad neliktų nė vienos neperskaitytos iki kitos mugės. Ir dar – pažadu bent mėnesį nepirkti nė vienos knygos. Neatsimenu, ar pernai man pavyko laikytis panašaus pažado? Jei pažadas buvo – nepirkti metus, tai garantuotai sugriešijau.

Pirmai daliai – ką parsitempiau per dvi dienas. Kai kurių partempiau ne po vieną…

2012 m. viltis (kad perskaitysiu). Lažinamės?

2011 m. metų knygomis tapo

Kristinos Sabaliauskaitės “Silva Rerum II”

Gendručio Morkūno „Iš nuomšiko gyvenimo“,

Vytauto V. Landsbergio „Stebuklingas Dominyko brangakmenis“.

Nugalėtojai bus apdovanoti Knygų mugės metu, vasario 26 d. 14 h.

Mano mama visai neseniai perskaitė antrą “Silva Rerum” dalį. Paskambino:

– Kaip man patiko “Silva rerum”! Labai patiko, negalėjau eit miegoti, kol nebaigiau skaityti! Siųsk greičiau trečią dalį!