Nei anotacijomis, nei nugarėle nesidomėjau, tiesiog atsiverčiau pasitikėdama patikimų rekomenduotojų rekomendacijomis ir skaičiau. Iš pradžių gal ir buvo keista susivokt, kokio tipo knygą skaitau, nes parašyta, kad romanas, bet atrodo kaip memuarai, o ir šiaip, visą laiką buvo apėmęs jausmas, kad sėdžiu ir kalbuosi su pažįstamu žmogumi apie tai, kaip ji išgyvena draugo netektį.

Kadangi ta mano “draugė” rašytoja ir jos išėjęs draugas irgi, tai daug kalbame apie rašymą, apie kūrybinio rašymo dėstymą universitete, apie tai, kaip keičiasi tiek rašytojai, tiek skaitytojai, tiek studentai. Apie draugystes, santuokas, savižudžius, žmones, gyvūnus.

Kundera žmonių santykius su gyvūnais vadina idiliškais. Idiliškais todėl, kad gyvūnai nebuvo drauge su mumis išvaryti iš rojaus. Ten jie lieka, nesijaudindami dėl kūno ir sielos priešpriešos, ir mes dėl savo meilės ir draugystės su jais galime atnaujinti ryšį, tegu ir silpnutį, su rojumi.

Šiaip man patiko, pasakotojos ir jos draugo santykis – ji tikriausiai yra ilgaamžiškiausia jo draugė, dar nuo tada, kai buvo jo studentė – viena iš jos kurso draugių galiausiai tapo pirmoji jo žmona – o paskui buvo ir kitos žmonos, kurios daugiau ar mažiau pavydėjo tos draugystės, kuriai niekada negresia baigtis skyrybomis. Žinoma, ji buvo jį įsimylėjusi, tikriausiai ir dabar dar myli, bet įsimylėjelės meilė transformavosi į vyro ir moters draugystę, kuria šiaip žmonės netiki ir sako, kad tokia neegzistuoja. Skaitant galima pasvarstyt tyliai, ar sutinkat su tuo, ar ne.

Meilės nepaskubinsi, sakoma dainoje. Nepaskubinsi ir sielvarto.

O paskui knygos pasakotojos gyvenime atsiranda šuo. Draugo (to išėjusio) draugas. Didžiulis, nepaslankus, jau senas ir dėl visų išvardintų savybių nelabai kam bereikalingas. Draugo draugas atitenka draugei. Abu vienas kito prisilaikydami gedi ir kartu leidžia laiką, kuris, sakoma, turi išgydyti.

Gera, rekomenduoju.

_______________

Už knygą dėkoju leiduklai Balto.