Labai džiaugiuosi, kad šiemet pavyko perskaityt daug puikių knygų – čia vienintelis mano kiekvienų metų pasižadėjimas ir, atrodo, šiemet jį tikrai įvykdžiau – galiu ramiai palydėti keistuosius 2020 į praeitį (su viltim, kad keisčiau nebus).
Ačiū leidykloms, autoriams, tinklaraštinikėms (-ams) už naujas pažintis, draugystes, bendradarbiavimą, goodreads knygų kritikėms ir kritikams – už aštrią akį ir ne mažiau aštrų liežuvį, juoką ir gerą nuotaiką.
Kitiems metams palinkėjimas išlieka toks pat ir dar stengsiuosi sumažint neskaitytų knygų lentynas.
Geriausios negrožinės –
Gabija Lunevičiūtė “Vilniaus atminties punktyrai”
Patrick Svensson “Apie ungurius ir žmones”
Grafinė –
Nora Krug “Heimat”
Geriausios iš geriausių grožinių –
Elizabeth Strout “Olive Kitteridge” ir “Olive, again”
Shokoofeh Azar “The Enlightment of the Greengage Tree”
Richard Powers “Medžių istorija”
Kate Atkinson “Anapus fotografijų”
Bernardine Evaristo “Girl, Woman, Other” (lietuviškai išversta “Mergaitė, moteris, kita”
Marina Stepnova “Sodas”
Kim Leine “Amžinybės fjordų pranašai”
Irgi geriausios, nes turtingi metai –
Virginie Despentes “Vernonas Subutexas”
Jurga Tumasonytė “Undinės”
Sergej Dovlatov “The Suitcase”
Jon Fosse “Vaizdai iš vaikystės”
Akvilė Kavaliauskaitė “Kūnai”
Grigorijus Kanovičius “Šėtono apžavai”
Jennifer Clement “Maldos pagrobtosioms”
Laura Groff “Florida”
Mathias Enard “Vagių gatvė”
Jose Eduardo Agualusa “Bendroji užmaršties teorija”
Arthur C. Clarke “2001: a Space Odyssey”
Veronika Urbonaitė “Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais”
Saulius Tomas Kondrotas “Kolekcionierius”
Paauglių–
Annet Huizing “Kaip aš netyčia parašiau knygą”
Jasminka Petrovic “Viskas bus gerai”
Katherine Paterson “Smarkuolė Gilė Hopkins”
Gudrun Skvetting “Mėnulis ir kitos nelaimės”
_____
Iš visų perskaitytų – 22 audio knygos, 18 lietuvių autorių, 4 grafinės ir tik 2 popierinės anglų k.
Labai ypatinga knyga. Apie temą, kurią autorė gliaudo šioje knygoje, esu labai daug galvojus ir tebegalvoju, manau, apie tai pagalvoja visi, perskaitę G.Kanovičiaus “Miestelio romansą” ar “Šėtoniškus apžavus”.
Šioje knygoje Nora Krug paliečia temą, kuri neliečiama ir nediskutuojama daugelio vokiečių šeimų, o šiaip yra universali tema daugeliui, jei ne visom, tautom – nuo japonų iki lietuvių. Kaip šeima ar tauta turi gyventi su juodžiausiais savo istorijos įvykiais? Kaip iš naujo pažvelgti pasauliui į akis ir kiek kartų trunka atgaila? Ar iš vis šis procesas turi pabaigą? Ir kaip susigyventi su savimi, jei įtarinėji, kad tavo gyslomis teka nusikaltėlio kraujas.
Kas šioje knygoje ypatinga – kaip autorė giliai ir be gailesčio narsto savo šeimos istoriją. Kaip supranta, kad tik tiesa, jos suvokimas ir pripažinimas yra kelias į susitaikymą ir sąlyginę ramybę. Net keliose vietose autorė galėjo atsipūsti ir pasakyti, kad, na, štai, čia daugiausia, ką galėjau sužinoti, bet vis tiek ėjo toliau ir “krapštė šašus” – kalbino giminaičius, su kuriais nekalbėta dešimtmečiais, beldėsi į archyvų duris, tyrinėjo nuotraukas ir telefonų knygas – kodėl senelis įstojo į nacių partiją, kodėl fotografavosi su uniforma, už ką nusipirko vairavimo mokyklą, ką veikė tą dieną, kai buvo tyčiojamasi iš miesetlio žydų, ar galėjo būti nusikaltimo dalyvis, o jei ne, tai kodėl nesipriešino, kodėl tylėjo, kodėl nieko nedarė. Kodėl kodėl kodėl.
Labai prasminga, skaudi ir kartu šviesi knyga, kurią labai sunku aprašyti. Vis dėlto manau, kad vien gimti epochoje, kuri neverčia tavęs daryti pasirinkimų, kuriuos turėjo daryti tada gyvenę žmonės, yra likimo dovana kiekvienam iš mūsų. Nes iš tikro nė vienas nežinome, kurioje barikadų pusėje atsidurtume ir kokie būtų kiekvieno iš mūsų pasirinkimai, motyvai ir pasiteisinimai.
Labai rekomenduoju.
knyguziurkes.com 