Labai įsimintina knyga, su kuria gyvenau dieną naktį – net sapnai visiškai atspindėjo tai, ką dieną skaičiau, tiesa, nebuvo patys maloniausi, bet ir knyga, nors skaitosi visiškai lengvai, yra tiršta atmosferos, emocijų, o labiausiai, sakyčiau, yra tiršta vienatvės.
Lakdaras – marokietis vaikinas, prancūziškų detektyvų mėgėjas ir svajotojas, kurio vienas svarbiausių užsiėmimų akimis sekioti nuogas turisčių kojas ir gilias iškirptes. Nevykusiai išpildęs savo fantazijas, jis susiduria su tikrojo gyvenimo realybe – tėvų išsižadėjimu ir benamyste, kuri priverčia griebtis bet kokio šalia pasitaikiusio šiaudo tam, kad galėtų įsidėt kąsnį burnon ir turėtų stogą virš galvos. Ir tie prigriebti šiaudai dažnai nebūna už dyką – draugo surastas darbas religiniame knygyne, deja, nereiškia ramaus gyvenimo, tačiau noras priklaustyti, jaustri brolystę ir bendrystę priverčia nuryti nuojautas ir užsimerkt prieš besitvenkiantį juodą debesį.
Sakyčiau, Lakdaras yra pasmerktas tos bendrystės niekur nerasti – nei savo gimtojoje šalyje, nes yra per daug liberalus ir išsilavinęs labiau nei eilinis marokieties, be to – šeimos gėda ir atstumtasis, na, o nepritapti svečioje šalyje tikriausiai savaime suprantama, ypač, kai esi nelegalas, aplinkybių priverstas gyventi dugne. Užsikabinti už meilės jaunai ispanei irgi nelabai pavyksta, nes tada kraujuje verda arabiškas pavydas, savininkiškumas, ir, desperatiškas noras kažką turėti, būti reikalingu.
Ir pabaiga knygos – sukrečianti, bet ir atspindinti nelėkštą ir Lakdaro asmenybę. Savo ir situacijos dilemą jis išsprendžia iškeldamas dilemą skaitytojui – kas yra teisinga? Kas yra svarbu ir kokia yra gyvybės kaina?
*Už knygą dėkoju leidyklai Baltos lankos
knyguziurkes.com 