Nauji metai pradėti su puikia nauja knyga (labiau gal naujas leidimas, nes buvo leista kelis kartus, vienas iš jų net tarybiniais laikais). Labai patiko, o kai jau labai patinka, tai sunku kažką ir parašyti. Negalėjau niekaip nuo tos knygos atsitraukti, tad tik džiaugiausi ilgu naujametiniu savaitgaliu.

Istorija prasideda vidurio Amerikos miestelyje Koultaune myriop nuteisiamas Džordonas Baringtonas Ašlis. Už tai kad nušovė savo bosą ir kažkiek draugą ir kaimyną Brekenridžą Lansingą. Vežamas į mirties bausmės vykdymo vietą, nuteistasis paslaptingomis aplinkybėmis išslysta iš teisingumo vykdytojų rankų. O tada ir prasideda – kaip jis pabėgo, kas jam padėjo, kur slepiasi, na, ir galiausiai, žinoma, kas iš tikro ten atsitiko?

Narpliodamas visą šią painiavą, autorius nupasakoja ne tik Ašlių ir Lansingų šeimų ir vaikų istorijas, tai, kaip jie susitaiko/nesusitaiko su šiuo įvykiu, kaip bando kabintis į gyvenimą likę be maitintojų, bet ir priešistores, kurios visos vienaip ar kitaip prisidėjo prie šeimas ištikusios nelaimės. Nes juk jei tėvas nemoka mylėti sūnaus, tai jo paties tėvas greičiausiai nemokėjo jo mylėti, o šiojo – jo tėvas ir taip be galo.

Thornton Wilder ne tik pasakoja istoriją, bet mąsto apie žmogaus reikšmę istorijos tėkmėj, apie bendruomenes, miestus ir miestelius, kurie visur – nuo Koultauno iki Vladivostoko – vienodi, apie nuotalinę žmogaus, kaip dievo kūrinio būseną ir būvį dievo plane, jo kūrinio tobulėjimo ir evoliucionavimo savaitėje.

Knygą net norėtūsi pavadinti išskirtinių moterų knyga – abi našlės, jų drąsios ir išdidžios dukterys, panelė grafaitė Dubkova (iš Rusijos) ir kažkur Andų slėnyje gyvenanti ponia Vikeršem, kažkur prašmėžuojanti Ema Goldman – man nustelbia visus vyriškus paveikslus. Nors gal aš ir neteisi, tiek vyriška, tiek moteriška linijos labai ryškios, įdomios ir pagaulios. Labai rekomenduoju.

_________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Tyto alba

Apie knygą diskutuojama LRT laidoje “Pirmas sakinys”. Joje vedėjai paspoilina svarbų knygos įvykį, bet apie jį įspėja, tai po įspėjimo siūlyčiau kokį 15 sekundžių neklausyt – aš nustojau “neklausyt” tiesiai ant paspoilinimo 😦