Ruduo

“Ruduo” yra viena iš tų knygų, apie kurias nelabai noriu rašyti. Nes sunku ir reikia pasukti galvą. Pasukti galvą kartais būna naudinga, nes, kol parašau įrašą, ima knyga ir susidėlioja į vietas. Dar sunku rašyti, nes “Ruduo”, sakyčiau, yra tokia jausminė knyga tokia knyga, kuri yra priešinga knygai “kurioje kažkas kažkur nuėjo ir padarė, ir kad ir kaip dėliojamas siužetas, galų gale viskas paaiškėja”. “Rudenyje” gal ir paaiškėja, bet visiems skirtingai ir sunarpliota kūrinio kompozicija, visiems išsinarplioja vis kitaip. Beje, negaliu pasigirti, kad man išsinarpliojo iki galo.

Bet net ir neišnarpliota, ji mane apžavėjo (ypač ta lengviausiai suprantama dalis – Danielio ir Elisabetos draugytė). Apžavėjo taip, kad perskaityta ji vis tiek guli prie mano lovos, ieškau rimtesnių recenzijų, kapstausi bandydama suprasti kontekstą (čia leidykla gal galėjo truputį skaitytojui pagelbėti su išnašomis, paaiškinančius kai kuriuos vardus, įvykius, nes kol sugalvojau pagooglint ir pažiūrėti, ar kalbama apie realius žmones, užruko laiko).

Visoms ir visiems pasimetusiems skaitytojams gera pagalba Jurgitos Mandrijauskaitės recenzija čia.

Žodžiu, knyga visiems norintiems rimto skaitymo. Verta pastangų ir norėtųsi kokiam geram knygų klube apie ją padiskutuoti.

Jis įsivaizdavo, kad mirtis turėtų išgryninti žmogų, nuplėšti puvėsius, kol liktų vien debesų šviesumas.

O pasirodo – į krantą galiausiai esi išmetamas toks, koks buvai išeidamas.

Jei būčiau žinojęs, galvoja Danielis, būčiau pasistengęs išeiti dvidešimties, dvidešimt penkerių.

Tik geriausieji.

O galbūt […] tai yra išgrynintas aš. Jei taip, tuomet mirtis – apgailėtinas nusivylimas.